Finansų rinkų vaidmenį šalies ekonomikos plėtroje galima nagrinėti tiek makro-, tiek mezo-, tiek ir mikrolygiu. Globalizacijos sąlygomis išryš- kėjo ženkli tarptautinių finansų rinkų funkcionavimo ir juose vykstančių procesų įtaka nacionalinėms rinkoms, glaudesni skirtingų pagal dydį ir gylį bei finansavimo sąlygas nacionalinių rinkų ryšiai. Finansų rinkų, ypač tai pasakytina apie šiuolaikinę tarptautinę valiutų rinką, integracija į vieną glo- balinę tarptautinę rinką, kurią suponavo ir euro, kaip vienos iš stipriausių valiutų, įvedimas, pasireiškia vienu metu su nacionalinių valiutų ir finansų rinkų integracija į eurorinką. Taip pirmiausia atsiranda galimybė plačiau finansuoti kai kurių šalių mokėjimo balansų deficitus. Visgi drauge su be- siformuojančia bendrąja ES finansine erdve savo reikšmės nepraranda ir nacionalinės rinkos, nors, tarkime, daugelio naujųjų ES šalių bankų siste- mose dominuoja užsienio komerciniai bankai, kurie ne visada orientuojasi į vietinių įmonių kreditavimo funkcijos prioritetą.
Šalies mastu finansų rinkos turi didelę įtaką naujų įmonių steigimosi procesui ir veikiančių įmonių plėtrai. Efektyviai funkcionuojančios fi- nansų rinkos turi užtikrinti visų įmonių plėtros etapų finansavimą: besi- steigiančios įmonės turi turėti galimybę gauti kapitalo veiklos pradžiai, o efektyviai funkcionuojančios – subalansuotai plėtrai. Empiriniai tyrimai, atlikti daugelyje šalių, rodo, kad nuo šalies finansų rinkų situacijos ypač priklauso mažų ir vidutinių įmonių (SVV) plėtra, nes didesnės bendrovės gali pasiskolinti užsienio kapitalo rinkose. Finansų sistemos gebėjimas prisitaikyti prie kintančios aplinkos, finansų rinkų aktyvumas turi įtakos ne tik įmonių kapitalo pritraukimo sprendimams, bet ir strateginiams marketingo sprendimams. Nagrinėjant besivystančių finansų rinkų pro- bleminius klausimus, paprastai taikomi šie pagrindiniai kriterijai: BVP, tenkantis vienam gyventojui, finansų rinkų efektyvumas, investicinės rizikos laipsnis (reitingas), kapitalo repatriacijos galimybė ir bendrasis investuotojų požiūris į tą šalį. Nacionalinių finansų rinkų pripažinimas labai priklauso ir nuo jų reguliavimo ypatumų, kurie lemia rinkos pa- trauklumą užsienio investuotojams. Naujosiose ES šalyse nevienodai to- lygiai išsivysčiusios depozitinės ir nedepozitinės finansų institucijos, at- liekančios finansų tarpininkų vaidmenį. Bankų sistema (tai daugiausia su užsienio bankų dominavimu) išplėtota pakankamai, tačiau kitų kredito
institucijų sistema ne visur yra pakankamai optimali, na, o kredito unijų genezė dar, galima sakyti, daugelyje iš šių šalių yra embrioninėje stadi- joje. Lizingo bendrovių veiklos mastai yra adekvatūs rinkos potencialui, todėl plėtotei jau nėra didelių galimybių. Iš nedepozitinių finansų insti- tucijų galbūt, analogiškai bankams, dėl žinomų Vakarų kompanijų atėji- mo ženkliau plėtojosi draudimo rinka, tuo tarpu pensijų ir investiciniai fondai dar neturi reikiamos svarbos finansų sistemoje, bet taip iš dalies yra ir dėl iš principo mažų šalių, kaip ir Lietuva, rinkų apimties. Pensijų fondai daugelyje Vakarų šalių dėl patikimumo bei saugumo įvaizdžio bei teikiamų mokesčių lengvatų taip pat yra pajėgūs šiame rinkos segmente sėkmingai konkuruoti su kitomis finansinėmis įstaigomis.
Nagrinėjant draudimo rinkas akcentuojama, kad konkurenci- ja draudimo rinkoje, kuri, kaip ir kitose srityse, lemia paslaugų kainų mažėjimą bei kokybinius pokyčius, vis dėlto pastaruoju metu įgavo ne- pagrįstos draudimo įmokų mažinimo politikos bruožų. Draudimo pa- slaugos kainą formuoja tam tikri veiksniai – rinkos konjunktūra, šalies kainų politika, draudikų monopoliniai susitarimai, paskolų palūkanų normos dinamika. Be abejo, draudikai susiduria su statistinių duome- nų, reikalingų nustatant draudimo įmokos dydį, trūkumu. Draudimo įmonės, dirbtinai mažindamos draudimo įmokų tarifus, vis dažniau turi problemų vykdydamos finansinius įsipareigojimus bei formuo- damos atidėjimus, o tai gali destabilizuoti rinką. Apskritai finansinio tarpininkavimo veiklos liberalizavimas, apribojimų mažinimas ar netgi panaikinimas privedė prie konkurencijos didėjimo tarp finansų įstaigų, siekiant pritraukti laisvus piniginius išteklius. Pirmiausia tai pasireiškia tarp draudimo įmonių ir bankų, tačiau dėl ilgalaikiam taupymui skir- tų fizinių bei juridinių asmenų piniginių išteklių varžosi ir investicinės bendrovės bei pensijų fondai. Investicinės bendrovės paprastai siūlo gana patrauklias ilgalaikių investicijų palūkanų normas bei santykinai didelius sukaupto kapitalo augimo tempus.
Vertybinių popierių rinka, apimanti pirminę ir antrinę rinkas, bū- dama finansų rinkų sudėtine dalimi, iš principo turi atlikti koordina- cinę funkciją tarp santaupų tiekėjų ir lėšų naudotojų, sudaryti sąlygas efektyviam finansinių išteklių paskirstymui ir jų perskirstymui tarp atskirų ekonominių subjektų. Pirmiausia vertybinių popierių biržos efektyvus funkcionavimas valstybėje sudaro sąlygas įmonėms, emituo-
jant vertybinius popierius, pritraukti ūkinės veiklos vykdymui reikalin- gas finansines lėšas, taip pat platinti vyriausybės vertybinius popierius (VVP). Tačiau išskirtini ir šios rinkos poveikio neigiami aspektai (Pe- karskienė ir Pridotkienė, 2010). Tai atspindi pagrindinės vertybinių po- pierių rinkos funkcijos (tiek būdingos ir kitoms finansų rinkoms, tiek ir išskirtinės):
* užtikrinti vertybinių popierių kainodaros proceso formavimąsi bei kainų prognozavimą;
* užtikrinti dalyvavimo rinkoje, akcijų listingavimo, prekybos ir jos kontrolės mechanizmų sukūrimą;
* įgalinti biudžeto deficito ir valstybės skolos aptarnavimo finansavimą; * įgalinti vyriausybei vykdyti reguliavimo politiką stabilizuojant
ekonomikos procesus;
* daryti įtaką finansinės rizikos paskirstymui rinkos subjektams; * išplėsti finansinės rizikos draudimą, naudojant išvestinius verty-
binius popierius.
Apsistojant prie kitų probleminių klausimų, galima išskirti, pavyz- džiui, skolos išvestinių vertybinių popierių poveikį finansų rinkų stabi- lumui, kuris dar nėra pakankamai kompleksiškai ištirtas. Šios finansi- nės priemonės, iš vienos pusės, atlieka labai svarbų vaidmenį šiuolaiki- nėse finansų rinkose, o iš kitos pusės, jos vertinamos gana prieštaringai dėl jų galimos neigiamos įtakos finansų rinkų stabilumui. Iš principo išvestiniai kredito vertybiniai popieriai turi diversifikuoti kreditinę rizi- ką ir padėti bankams nuo jos apsidrausti. Sparčiai išsivysčiusi išvestinių kredito vertybinių popierių rinka sudaro prielaidas geresniam rizikos paskirstymui finansų sistemos viduje taip didinant finansų sistemos stabilumą. Yra nuomonių, kad vis dėlto dominuoja teigiamas aspektas: juk panaudojant kredito išvestinius vertybinius popierius atsiranda pa- pildomos galimybės efektyviau valdyti riziką paskirstant individualią riziką ir taip mažinant bendrąją finansinę riziką. Tačiau nagrinėdamos detaliau Lina Sinevičienė ir Asta Vasiliauskaitė atskleidžia šių finansi- nių priemonių (beje, kaip ir rizikos kapitalo fondų) rizikingumą, galimą jų neigiamą poveikį finansų sistemos stabilumui. Pabrėžiama, kad trū- ko priemonių, įgalinančių efektyviai išnaudoti šių vertybinių popierių privalumus, ir tai sąlygojo problemų, susijusių su nepakankamu rizikos monitoringu, nepakankamu finansų rinkų reguliavimu, šių instrumen-
tų standartizavimo trūkumais, sistemine rizika rinkoje, palyginti didele koncentracija rinkoje, kainodaros mechanizmų iškraipymu, pagaliau su iškreiptais kredito reitingais, atsiradimą. Pasaulinė finansų krizė tik iš- ryškino šias ir kitas šios rinkos problemas, tad polemika šiuo klausimu ypač išsivystė pasaulinės finansų krizės kontekste, kai buvo apnuogintos problemos, susijusios su šių vertybinių popierių paplitimu tarptautinė- se ir globaliose rinkose, kai ėmė ryškėti, kad šie išvestiniai vertybiniai popieriai gali padidinti sistemininę riziką. Manoma, kad pirmaeilis dė- mesys turėtų būti skiriamas rinkos reguliavimo ir šių finansinių prie- monių standartizavimo tobulinimui, kreditinio reitingavimo metodi- koms, kainodarai bei rinkos infrastruktūros gerinimui (Sinevičienė ir Vasiliauskaitė, 2009).
Lietuvoje kaip probleminius dar būtų galima nurodyti su finansinių paslaugų spektro plėtote susijusius aspektus: tai elektroninė bankininkys- tė, elektroninis finansų verslas ir konsultacinės paslaugos, kliringo atsis- kaitymai, faktoringas, išvestinės finansinės priemonės, rizikos kapitalo fondai. Tam turi įtakos ir atitinkamos infrastruktūros plėtra. Galbūt tiks- linga motyvuoti vietinius institucinius investuotojus, kad būtų daugiau investuojama į Lietuvos finansines priemones. Finansų rinkų likvidumas irgi išlieka aktualia problema, nes iš dalies ir dėl mažo likvidumo OMX Vilnius biržoje kotiruojamų akcijų lyginamieji kainos rodikliai (kainos ir akcijos pelno santykis bei kainos ir buhalterinės vertės santykis) yra itin žemi. Be to, pažymėtina, kad Lietuvoje kreditai, iš vienos pusės, dar netu- ri išties efektyvios įtakos verslo plėtrai, o iš kitos pusės, finansų rinkos ir pirmiausia bankai neužtikrina esamų kreditų poreikių tenkinimo (netgi apyvartiniam kapitalui formuoti) priimtinomis sąlygomis. O tai itin aktu- alu daugeliui šalies įmonių, ypač eksportuojančių produkciją. Tuo tarpu dabartiniu metu dėl infliacijos ir finansinio nestabilumo ilgalaikių kredi- tų apimtys santykinai netgi mažėja.
Nagrinėti rinkų funkcionavimo probleminiai aspektai turi įtakos vers- lo plėtrai naujosiose ES šalyse, ir ypač, kaip jau buvo minėta, SVV įmonėms, nors skirtingose šalyse ši įtaka pasireiškia nevienodai. Tad apibendrinant pasakytina, kad į juos turėtų būti atsižvelgiama formuojant makroveiksnių, apimamų vertinant finansų rinkų įtaką verslui, kompleksą.
2. Finansų rinkų verTinimo mokslinio