L I E T U V I Ų
L I T E R A T Ū R O S
K O N S P E K T A S
A B I T U R I E N T U I
R A Š Y T O J Ų G Y V E N I M A S I R K Ū R Y B A K O N T E K S T A Ibaltos lankos
T U R I N Y S
Pratarmė...7 Martynas Mažvydas... 9 Onutė Baublienė, Saulius Žukas
Mikalojus Daukša... 13 Onutė Baumilienė
Jonas Radvanas...17 Onutė Baumilienė, Eglė Patiejūnienė
Motiejus Kazimieras Sarbievijus...21 Onutė Baumilienė, Eglė Patiejūnienė
Kristijonas Donelaitis...26 Irena Kanišauskaitė Adomas Mickevičius... 33 Irena Kanišauskaitė Antanas Baranauskas ... 39 Irena Kanišauskaitė Vincas Kudirka...44 Irena Kanišauskaitė Maironis... 48 Irena Kanišauskaitė Jonas Biliūnas... 53 Irena Kanišauskaitė, Saulius Žukas
Šatrijos Ragana... 58 Nijolė Servenikaitė Vaižgantas... 62 Nijolė Servenikaitė Vincas Krėvė... 69 Nijolė Servenikaitė Balys Sruoga... 74 Nijolė Servenikaitė 5
Jonas Aistis...79 Dalia Satkauskytė, Saulius Žukas
Vincas Mykolaitis-Putinas... 86 Irena Kanišauskaitė, Nijolė Servenikaitė
Jurgis Savickis... 94 Marius Mikalajūnas, Saulius Žukas
Henrikas Radauskas... 98 Dalia Satkauskytė, Saulius Žukas
Vytautas Mačernis... 103 Nijolė Servenikaitė Bronius Krivickas... 109 Saulius Žukas Salomėja Nėris... 112 Saulius Žukas Antanas Škėma... 117 Loreta Mačianskaitė, Saulius Žukas
Marius Katiliškis...123 Nijolė Servenikaitė
Česlovas Milošas... 130 Irena Kanišauskaitė, Dainius Vaitiekūnas
Justinas Marcinkevičius...137 Nijolė Servenikaitė
Juozas Aputis...145 Loreta Mačianskaitė, Saulius Žukas
Judita Vaičiūnaitė... 150 Dalia Satkauskytė, Saulius Žukas
Marcelijus Martinaitis...155 Dalia Satkauskytė, Nijolė Servenikaitė, Saulius Žukas
Sigitas Geda... 160 Dalia Satkauskytė, Saulius Žukas
Jurgis Kunčinas... 165 Loreta Mačianskaitė, Saulius Žukas
Aidas Marčėnas...169 Onutė Baumilienė, Dalia Satkauskytė, Nijolė Servenikaitė
Marius Ivaškevičius... 174 Onutė Baumilienė
Teminės gijos... 180 Irena Kanišauskaitė, Nijolė Servenikaitė
M A R T Y N A S M A Ž V Y D A S
apie1510-1563
I S T O R I N Ė K U L T Ū R I N Ė A P L I N K A
XVI a. Europoje ėmė plisti Reformacija - religinis sąjūdis, siekiantis reformuo ti katalikybę. Daugiakalbei Lietuvai tai būtų buvusi galimybė valstybės gyvenime įtvirtinti lietuvių kalbą, mat protestantizmo pradininkas Martynas Liuteris (Martin Luther) reikalavo tikėjimą skleisti tautinėmis kalbomis. Bet oficialioji tikyba čia buvo katalikų, todėl rašyta lotyniškai, o kalbėta daugiausia lenkiškai. Todėl rašytinė lietuvių kalba gimė ne Didžiojoje Lietuvoje, t. y. LDK, o Prūsijos Kunigaikštystėje - istorinėse baltų žemėse, vadinamose Mažąja Lietuva, kurių oficialioji religija buvo liuteronybė. Taigi nors lietuvių raštijos šaknys LDK, nes iš čia kilę jos kūrėjai hu manistai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis, Baltramiejus Vilentas, Martynas Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga buvo išspausdinta Mažojoje Lietuvoje. Taip XVI a. viduryje prasidėjo naujas Lietuvos kultūros istorijos etapas, kuriam jau būdinga lietuviška raštija.
Minėtieji europinį išsilavinimą įgiję lietuviai šviesuoliai savo veiklą siejo su evan gelikų liuteronų tikyba kaip tik dėl to, kad ji buvo demokratiška ir laikėsi principo Dievo žodį skleisti tikinčiųjų gimtąja kalba. Vienam iš jų - Martynui Mažvydui - buvo lemta sukurti pirmąją lietuvišką knygą.
B I O G R A F I J A
Išsilavinimas
Manoma, kad Martynas Mažvydas gimė Didžiojoje Lietuvoje, greičiausia Šilutėje: tai patvirtina jo žemaitiška tarmė. Tikrų žinių esama nuo 1546 m., kai Prūsijos ku nigaikštis Albertas laišku pakvietė jį į Karaliaučių. Kunigaikštis ieškojo išsilavinusių lietuvių, galinčių dirbti liuteronų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Atvykęs Mažvydas Karaliaučiuje baigė universitetą - beje, jis priklauso pirmajai šios alma mater laidai (1548 m.). Iš viso bakalauro laipsnį įgijusiųjų buvo septyni, Mažvydas vienintelis lietuvis. Jis mokslus išėjo per tris semestrus vietoj aštuonių, tad turėjo būti kur nors studijavęs anksčiau, nes jau kunigaikštis Albertas laiške jį vadino eruditu - mokytu žmogumi. Taigi tiek biografijos faktai, tiek šešios parengtos lietuviškos knygos, tiek laiškų stilius leidžia laikyti Mažvydą humanistu - itin išsilavinusiu asmeniu, išsiski riančiu filologine kultūra.
Socialinė padėtis
Iš Mažvydo lotyniškai rašytų laiškų (jų išlikę trylika, dvylika - kunigaikščiui Albertui) matyti, kad jis buvo neturtingas, nes studijuodamas nuolat gaudavo sti pendiją, o vėliau, eidamas klebono pareigas Ragainėje, ne kartą kreipėsi j kunigaikštį įvairios paramos. Mažvydas vedė ankstesnio Ragainės klebono vyriausiąją dukterį Benigną Lauterštern ir ne vienus metus rūpinosi jos gausia šeima - broliais ir seseri mis. Materialinę padėtį sunkino dar ir tai, kad jam rūpėjo ne ūkininkavimas, o lie tuviškų knygų rengimas. Gyvenimo pabaigoje neapsikentęs jis paprašė kunigaikščio išvaduoti nuo nesisekančių ūkio darbų ir skirti metinį išlaikymą iš valstybės iždo, bet šis noras nebuvo patenkintas. Mažvydas mirė Ragainėje 1563 m. gegužės 21 d., ten ir palaidotas.
Kūrybinis darbas
Be kunigavimo ir ūkininkavimo, Mažvydas uoliai darbavosi kurdamas lietuviš ką raštiją. Jam buvo lemta parašyti šešias knygas lietuvių kalba, trys išleistos dar esant gyvam - „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės, dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos** (trumpai - „Katekizmas”, 1547 m.), „Giesmė šv. Ambraziejaus bei šv. Augustino" (1549 m.) ir „Forma krikš- tymo“ (1559 m.). Kitos trys - „Giesmės krikščioniškos" (pirma dalis 1566m., antra dalis 1570 m.) ir „Parafrazis" (1589 m.) - išėjo po Mažvydo mirties, tuo pasirūpino pusbrolis ir bendradarbis Baltramiejus Vilentas. Be pirmosios lietuviškos knygos, itin svarbios giesmės, nes liuteronai giedojimą laikė svarbiausia pamaldų dalimi.
„ K A T E K I Z M A S " - P I R M O J I L I E T U V I Š K A K N Y G A
Pirmosios lietuviškos knygos reikšmė
Pirmoji lietuviška knyga - mažo formato (18 x 11 cm) 79 puslapių knygelė, išspaus dinta daugiausia gotikiniu šriftu. Manoma, kad tiražas buvo du trys šimtai egzemp liorių, šiuo metu išlikę du: vienas saugomas Vilniaus universitete, kitas Torunės uni versitete Lenkijoje. Knygą sudaro kelios dalys - dedikacija, dvi prakalbos (lotyniška ir lietuviška), elementorius, katekizmas, giesmynas. Itin iškalbinga, kad knyga dedi kuojama LDK. Vadinasi, autorius galvojo apie visą Lietuvą, kurios dalis, Mažąją ir Didžiąją, turi sujungti evangelikų liuteronų tikėjimas.
Apskritai rašytinio žodžio radimasis yra tautos kultūrinės brandos ženklas, to dėl pirmoji lietuviška knyga simbolizuoja nacionalinės kultūros pradžią. Taigi šios knygos autorius Martynas Mažvydas atliko istorinę misiją - tautos kultūrą pakylėjo į aukštesnį lygmenį.
Autorystė
Pirmoji lietuviška knyga, trumpai vadinama „Katekizmu", nėra pasirašyta. Kad au torius tikrai Martynas Mažvydas, liudija Baltramiejus Vilentas vienos savo knygos
pratarmėje ir 1938 m. kalbininko Jano Safarevičiaus (Jan Safareivicz) atrastas akros tichas - lietuviškojoje prakalboje iš pirmųjų 3-19 eilutės raidžių sudėtas lotyniškas autoriaus vardas MARTINUS MASVIDIUS.
Lietuviškoji prakalba
Vos pradėjęs studijuoti, 1547 m., Mažvydas atidavė spausdinti jau parengtą „Katekizmą". Knygelę išleido Karaliaučiaus spaustuvininkas Johanas Vainraichas. Sunku patikėti, kad Mažvydas turėjo laiko ją parašyti mokydamasis Karaliaučiuje: greičiausia rankraštį bus atsivežęs iš LDK. Tai patvirtina ir kalbinės teksto ypaty bės - daugiau slavizmų nei germanizmų, nes atvykęs į Prūsiją Mažvydas vokiškai dar nemokėjo. Senosios graikų kalbos žodis „katekizmas" reiškia pamokymą. Kas, ko ir kaip moko „Katekizme"? Itin svarbi knygelės lietuviškoji prakalba - pirmas žino mas lietuviškas eilėraštis. Jo kompozicija trinarė: pačios knygelės žodžiai, autoriaus ir valstiečio dialogas, autoriaus nurodymai kunigams.
Pirmiausia į žmones kreipiasi pati knyga: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit <...>r Jungtuko „ir" kreipinyje nebuvimas (asindetoninė žodžių pora) - tarsi užuo mina apie trokštamą žmonių vienybę. Personifikuota knyga, prašanti dėmesio, kvie čia kalbėtis, susikalbėti, vienas kitą suprasti visus lietuvius, bet kurio amžiaus, lyties ar luomo. Ragina siekti mokslo, kuris jau prieinamas, nors tėvų karta „to negalėjo nė vienu būdu gauti". Siūlo maloniai, su džiaugsmu priimti visiems lietuviams skirtą žodį. Apie kokį žodį, t. y. mokymą, kalba knygelė ? Ji kviečia kiekvieną savarankiškai studijuoti Dievo žodį - Šventąjį Raštą. Katalikams jį aiškinti galėjo tik kunigai, o liuteronybė krikščioniškų tiesų siūlo mokytis patiems:
Neužtrukit, broliai, seserys, manęs skaityti, Jei pagal valios Dievo norit gyventi <...> Dieną ir naktį prieg savęs mane laikykit
Ir niekada manęs nuogjūsų neatmeskit.
Tikėjimo tiesos - tai mokslas, pažinimas, kultūra:
Kursai nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti, Tasai amžinose tamsybėse tur būti,
-be to mokslo neįsivaizduojamas visavertis žmogaus gyvenimas, netgi savęs kūrimas:
Jei tą mažą krikščionių mokslą mokėsit Ir pagal jį jūs patys save rėdysit.
Žemaičių tarme parašytame tekste veriasi ir kitos prasmės - žodis, žemaitiškai žadis, tampa dangaus karalystės pažadu:
Tasai Dievs visas žmones nor didžiai mylėti, Dangaus karalystę dovanai nor dovanoti,
ir kitokio gyvenimo, sveiko ir laimingo, viltimi:
Tasai kožnam žmogui vienas gal padėti, Sveikatą ir palaimą tasai gal priduoti.
Taip primenama biblinė žodžio, kaip kūrimo instrumento, galia, mat
Tasai Dievas dangų, žemę žodžiu vienu sutvėrė, Šituo būdu žmones ir visus daiktus padarė.
Žmonėms būtina patikėti žodžiu, galinčiu iš pagrindų pakeisti jų gyvenimą.
Nuo 63 eilutės kalba jau pats autorius, prakalbos adresantas. Iš imituojamo dialogo su valstiečiu ima aiškėti vertybinis kontrastas: deja, paprastam žmogui, žemdirbiui, Dievo žodis nerūpi - jam svarbesnės pagoniškos apeigos. Pavartota litotė (meninis sumažinimas) turi pabrėžti senovinio tikėjimo mastą:
Aš žinau ir tatai dręsu1 čia sakyti,
Jog šimte žmonių vieno negalėčiau atrasti, Kursai vieną žodį Dievo prisakymo mokėtų Ir poteriaus ben du žodžiu atmintų.
Mažvydas konstatuoja - valstietis „geresniai atmen arti, nent poterį byloti“, t. y. ge riau moka arti negu kalbėti maldas, o jam norisi įtikinti paprastą žmogų, kad tikėji mo tiesų mokymasis nė kiek ne prastesnis už artojo darbą.
Trečios kompozicinės dalies pradžia galima laikyti 79 prakalbos eilutę - retorišką kreipimąsi į ponus ir kunigus, į pasaulio galinguosius, nes mokyti žmonės privalo užtikrinti krikščionių tikėjimo tiesų sklaidą: „Ak, ponai, klausykit ir permanykit!", „Ei, viešpatys visokie, ant žmonių susimilkit!" Ornamentuotos prakalbos leksikos2
puošmena - pasikartojanti biblinė avelių metafora, tiek emociniu, tiek kalbiniu aspektu priartinanti Mažvydo „Katekizmą" prie Šventojo Rašto. Pasak paties au toriaus, katekizmas - tikėjimo pagrindai - yra pirmas žingsnis didžiojo mokslo, Šventojo Rašto, link:
Raginkit žmones to trumpo mokslo išmokti, Be kurio platesnis mokslas negal stovėti.
Puošni antikinė ir biblinė retorika3 rodo Mažvydo pastangas sekti Europos kultūros
tradicija. O klausimai ir atsakymai, būdingi dialogo imitacijai antroje prakalbos da lyje, leidžia pačias tikėjimo tiesas interpretuoti plačiau - kaip mokslą, nes kaip tik klausimai yra bet kokio pažinimo pradžia.
1 Dręsu - drįstu. 2 Leksika - žodynas.
3 Retorika - iškalba, kalbėjimo menas.
M I K A L O J U S D A U K Š A
apie1532-1613
I S T O R I N Ė K U L T Ū R I N Ė A P L I N K A
Kontrreformacija
Istorijos aplinkybės susiklostė taip, kad lietuviškų knygų Didžiojoje Lietuvoje ėmė rastis tik XVI a. pabaigoje. Protestantai, kaip antai M. Mažvydas, anksčiau už kata likus supratę knygų gimtąja kalba svarbą, vyko jų rengti ir leisti j liuteronišką Prūsiją. LDK pirmoji lietuviška knyga, parengta bene šviesiausios asmenybės Renesanso epochos Lietuvos katalikų bažnyčioje Mikalojaus Daukšos, pasirodė praėjus be veik penkiasdešimt metų po Mažvydo „Katekizmo". Kas tai nulėmė ? Lietuvos, kaip katalikiškos valstybės, kultūros raidai didžiulę įtaką padarė 1545-1563 m. Italijos Tridento (Trento) mieste vykęs visuotinis Katalikų bažnyčios susirinkimas, skirtas kovai su Reformacijos padariniais. Po Tridento susirinkimo kilo galingas kontrre formacijos sąjūdis. Jam atstovauja ir M. Daukša, lietuviškomis knygomis siekęs stab dyti protestantizmo plitimą.
Jėzuitų ordinas
Dideli kultūrinį vaidmenį to meto LDK suvaidino Jėzaus draugijos, Romos katalikų vienuolių ordino, nariai. Jėzuitus į Lietuvą pakvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Viena svarbiausių jų veiklos sričių buvo švietimas. Turėdami pakan kamai intelektinių pajėgų ir politinės galios, jėzuitai 1579 m. įkūrė Vilniaus univer sitetą. Kaip tik universiteto spaustuvėje išleistos pirmosios LDK lietuviškos knygos.
G Y V E N I M A S
Biografijosfaktai
Mikalojus Daukša gimė tikriausiai Babėnuose, dabar tai Kėdainių miesto dalis. Kilęs iš bajorų, ilgainiui tapo aukštu katalikų dvasininku. Iš pradžių klebonavo Krakėse netoli Kėdainių, vėliau gavo Žemaičių vyskupijos kanauninko pareigas ir persikėlė į Varnius - ne tik Žemaičių vyskupijos, bet ir lituanistinės kultūros centrą. Nežinoma, kur Daukša mokėsi, bet buvo puikiai išsilavinęs, turėjo nemažą bibliote ką. Jo išprusimą patvirtina Žemaičių vyskupiją vizitavęs popiežiaus Grigaliaus XIII įgaliotinis Tarkvinijus Pekulas.
Vyskupo Merkelio Giedraičio vaidmuo
Dirbant Žemaičių vyskupijoje M. Daukšai teko kurį laiką bendrauti su vyskupu Merkeliu Giedraičiu - didiku, šviesiu žmogumi, daug nuveikusiu kontrreformacijos judėjime. Kunigaikštis Giedraitis buvo Daukšos mecenatas - rėmė literatūrinę veik lą, kuri svarbi kaip atsakas į kultūrinius ir religinius protestantizmo iššūkius. Daukša mirė 1613 m. Varniuose, ten ir palaidotas.
S V A R B I A U S I K Ū R I N I A I
M. Daukša išvertė iš lenkų kalbos dvi knygas - ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos „Katekizmą" (1595 m.) ir lenkų jėzuito Jokūbo Vūjeko „Postilę” (1599 m.). Abi išspausdintos Vilniaus universiteto spaustuvėje. „Katekizmas", kurį Daukša paren gė Varniuose, supažindina skaitytoją su pagrindinėmis katalikų tikėjimo tiesomis. Kaip ir M. Mažvydo „Katekizme", čia itin smerkiama pagonybė. Sis leidinys svarbus tautinei kultūrai kaip seniausia LDK išleista lietuviška knyga. Vienintelis išlikęs jos egzempliorius saugomas Vilniaus universitete.
„ P O S T I L Ė S “ P R A K A L B A
Humanistinės idėjos
Svarbiausias darbas, Mikalojui Daukšai pelnęs didžiausią pripažinimą, yra „Postilė" - pamokslų rinkinys. Pagrindinis knygos tikslas - neleisti Lietuvoje plisti protestantizmui ir skleisti katalikybę. Neteisinga būtų į Daukšą žiūrėti tik kaip į vertėją - „Postilės" prakalbose lotynų ir lenkų kalba jis pasirodo kaip Renesanso idėjų propaguotojas. Ypač svarbi lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją", nes čia Daukša skelbia naują požiūrį į gimtąją kalbą, iškelia ją kaip didžiausią tautos vertybę. Jis smerkia prasidėjusį Lietuvos bajorų lenkėjimą, gimtosios kalbos panie kinimą, nesirūpinimą jos ugdymu. Prakalba parašyta lenkiškai, kad suprastų visas Lietuvos elitas - bajorai ir dvasininkai. Dėl šių minčių lenkiškąją prakalbą galima laikyti manifestu - iškilmingu programiniu kreipimusi dėl lietuvių kalbos teisių ir puoselėjimo. Daugiakalbėje LDK Daukšos požiūris turėjo atrodyti originalus, nes buvo įprasta laikytis viduramžių pažiūros - tautiškumą tapatinti su valstybe ar reli gija. O čia mėginama įtvirtinti visiškai nauja idėja, renesansinė tautos samprata: vie nos tautos žmones sieja tėvų žemė, papročiai ir svarbiausias bruožas - gimtoji kalba.
Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gra žinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie.
Taip Daukša priartėjo prie tautinės valstybės idėjos, kuri lietuviams tapo aktua li tik XIX a. pabaigoje. M. Mažvydo aplinkoje to negalėjo atsitikti, nes Mažojoje Lietuvoje leidžiami raštai buvo skirti lietuviams valstiečiams šviesti, o Daukšos ..Prakalboje j malonųjį skaitytoją" atsirado vietos ir lietuvių kalbos santykiui su vals tybės reikalais aptarti.
Renesansinė argumentacija
„Prakalbos j malonųjį skaitytoją1 stilius - itin raiškus renesansinės retorikos pavyz
dys. Meninių vaizdų šaltiniai yra du: gamtos dėsniai ir žmogaus prigimtis.
Per gamtą reiškiasi Dievas, vadinasi, ji yra dieviškosios tvarkos modelis. Neprieštaraudami gamtai, imdami iš jos pavyzdį žmonės gali darniai sugyventi ir susikalbėti. Nė vienam gyvūnui nešauna į galvą keisti savo prigimtį, todėl ir žmogus neturi pažeisti gamtai būdingos tvarkos:
Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštin gala, o lakštingala - krankti kaip varnas, ožys - staugti kaip liūtas, o liūtas - bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvulių paikumas sukeltų tarp jų tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pa miršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.
Daukša sako, kad prigimtis labiausiai susaisto žmogų su tauta ir pirmiausia reiškiasi gimtosios kalbos vartojimu. Pateikia pavyzdžių iš įvairių šalių gyvenimo: Persijos ir Lenkijos Karalystės, Romos ir Graikijos, arabų ir italų valstybių. Tos šalys išliko galingos ir žinomos, nes pakluso gamtos ir žmogaus prigimties dėsniui - mylėjo ir saugojo savą kalbą. Lietuviai turi sekti kitų kraštų pavyzdžiu, kad neišnyktų gimtoji kalba ir nesumenktų valstybė. Taigi gimtosios kalbos paniekinimas tolygus prigim ties išsižadėjimui ir neprotingam priešinimuisi Dievo ir gamtos tvarkai.
Vertimų svarba
Daukšai svarbus knygų vertimas į lietuvių kalbą - tai ir pagarbos gimtajai kalbai argumentas, ir tautos kultūros ženklas. Verstiniai tekstai ugdo meilę bei pagarbą gimtajai kalbai, parodo tautos išprusimą:
Žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas <...>.
Sektinas pavyzdys - italų šviesuomenė, nes
<...> taip rūpinasi išlaikyti ir skleisti savo kalbą, jog nėra jokių, net sunkiausio turi nio knygų, kurių jos žmonės nebūtų išvertę į savo kalbą.
Leisdamas verstinį pamokslų rinkinį Daukša tikisi savo pavyzdžiu paraginti lietuvių šviesuomenę atsigręžti į gimtąją kalbą, nes ne kas kita, o kalba turi tapti visų luomų lietuvių rūpesčiu:
Pagaliau, kad ir negautum kitos paramos ir naudos iš tų knygų, išverstų į lietuvių kalbą, gana man bus, jog šiuo, nors ir mažu savo darbeliu, - kaip manau ir gei džiu, - duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti. Juk tatai mums ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams, kaip sakyta, labai turėtų rūpėti.
Jo nuomone, verstinių tekstų trūkumas parodo netikusį išsilavinusių žmonių požiū rį į gimtąją kalbą:
<...> tiktai mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato, bet už tai vargu ar kas ją pagirs.
Tolerancija kitakalbiams, priekaištas savo kalbų apleidusiems
lietuviams
Ar galima autorių kaltinti nepagarba kitoms kalboms, ypač lenkų, dėl to, kad prie kaištauja ją puikiai mokantiems ir nuolat vartojantiems lietuviams? Jokiu būdu: „Postilės" vertimas išėjo Lietuvai jau sudarius uniją su Lenkija (1569 m.), ir Daukša jos nevertina negatyviai. Jis tik skatina lietuvius atsigręžti į pamirštą gimtąją kalbą:
Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų mokėjimą ir vartojimą (tai visados visų žmonių buvo ir tebėra vertinama ir giriama), ypač lenkų kalbos, kuri, mūsų Didžiajai Kunigaikštystei mielai susijungus su garsinga Lenkijos valstybe, virto lyg ir gimtąja. Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja.
Taigi kritika skiriama ne kitataučiams, o nutautėjusiems lietuviams. Daukša tole rantiškas kitakalbiams, su pagarba atsiliepia apie lenkus ir jų karalystę („<...> mūsų kaimyninės Lenkijos, kurioje kaip žydi ir turtėja kalba - kas nežino?"), tačiau nepa kantus gimtosios kalbos niekintojams.
J O N A S R A D V A N A S
(IOANNES RAD FANUS) XVIa. vid. - 1 5 9 2
I S T O R I N Ė K U L T Ū R I N Ė A P L I N K A
Humanizmas
XVI a. Renesanso idėjos - proto ir vaizduotės galia, asmenybės laisvė, išsilavini mas - pasiekė įvairiais keliais: per lietuvius, studijuojančius Europos universitetuose, mokslininkus ir menininkus, atvykstančius iš svetur, o bajorijos kultūrinius intere sus geriausiai atspindi susidomėjimas knygomis. įsigalėjus požiūriui, kad spausdin tas literatūros kūrinys yra geriausias paminklas, to meto LDK poetai ima šlovinti ne tik legendinius praeities didvyrius, bet ir realius, pažįstamus asmenis.
Reformacija
Naujoji pasaulėžiūra - humanizmas - žmogų laiko didžiausia vertybe. Religinis Reformacijos sąjūdis įtvirtina humanistinės pasaulėžiūros nulemtus pokyčius. Reformacijai Lietuvoje plisti padeda tiek religinė tolerancija, tiek galingi globė jai - garsūs didikai Radvilos. Vienas iš šių didikų patikėtinių paragina poetą Joną Radvaną sukurti karvedį Mikalojų Radvilą Rudąjį šlovinančią poemą.
A S M E N Y B Ė . A N T I K O S K U L T Ū R O S A U K L Ė T I N I S
Žinių apie Joną Radvaną nedaug, nežinomos net gimimo ir mirties datos. Spėjama, kad kilęs iš Vilniaus ar jo apylinkių arba ilgai tose vietose gyvenęs, mat pirmą savo eilėraštį pasirašė Vilnensis (Vilnietis). Buvo protestantas - tai patvirtina tiek drau gystė su Radvilų aplinkos žmonėmis, tiek kūryba. Tobulai išmanė antikinę litera tūrą ir kultūrą, išsilavinimą įgijo greičiausia užsienyje (kadangi neaukštos kilmės, galėjo vykti į užsienį kokio aukštakilmio palydoje ir mokytis kartu, - Lietuvoje iki Vilniaus universiteto atidarymo 1579 m. aukštųjų mokyklų nebuvo).
P O E M O S „ R A D V I L I A D A B R U O Ž A I
Herojinio epo tema
Lotyniškai hegzametru parašyta apie 3300 eilučių poema „Radviliada“ 1592 m. išleista Vilniuje. Tai didžiausias tų laikų lietuvių literatūrinis herojinis epas. Šiam žanrui „Radviliada“ priskirtina dėl dviejų dalykų - herojaus paveikslo ir tėvynės istorijos, nulemiančios herojaus poelgius. Keturiose poemos dalyse pavaizduotas Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Pirmoje dalyje pa sakojama apie jo kilmę, šeimą, auklėjimą ir veiklos pradžią; antra aprėpia Livonijos karo pradžios įvykius, trečioje vaizduojama pergalė prie Ūlos upės ir tolesnė karo eiga, ketvirtoje - karo pabaiga ir herojaus mirtis.
Panegirika
„Radviliada“ - tradicinė panegirika, šlovinanti tėvynės gynėją Mikalojų Radvilą Rudąjį, vieną iš talentingiausių karvedžių Lietuvos istorijoje. Pasak poemos vertėjo Sigito Narbuto, karvedžio „gyvenime turbūt būna vienas, bet pats svarbiausias mū šis, kurį laimėjęs jis pelno nemarią nugalėtojo šlovę, šimtmečiais gyvenančią žmonių lūpose. Radvilos Rudojo gyvenime toks buvo Ūlos mūšis". Mūšyje prie Ūlos upės (dabartinėje Baltarusijoje) Mikalojus Radvila Rudasis nugali Maskvos valstybės caro Ivano Rūsčiojo kariuomenę, susiruošusią pulti Vilnių.
Tėvynės gynėjo auklėjimas stoikų
1dvasia
Auklėtojas Mūsajas būsimą karvedį moko esminių vertybių: materialūs dalykai lai kini, o nemirtingos yra tik žmogaus dorybės. Jaunajam Radvilai auklėtojas piešia du kelius: didvyrio, tarnaujančio tėvynei, ir išpuikėlio, apakinto savo didybės, pai sančio tik savo interesų. Mūsajas iš anksto įspėja Radvilą: „Tau pragaištingas garbės troškimas tegu nepakenkia.1' Anot jo, karžygiui, tėvynės gynėjui, tinka tik vienas
kelias - tarnavimas tėvynei, paklusnumas, pagarba protėviams („žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia!", „savo tėvynei tarnauk", „sek praeities karvedžiais ir senolių įsta tymus dėkis"). Taigi auklėtojas moko būsimą karžygį stojiškos laikysenos - dvasios tvirtybės pagundų ir grėsmių akivaizdoje. Nenuostabu, kad tokia dvasia ugdytas Mikalojus Radvila Rudasis net mirties patale Dievo prašo malonės tėvynei:
Tik, Visagali, prašau: pagailėjęs lietuvių, galingai Lietuvai dar dovanok ir skeptrą, ir garbę, ir šlovę!
Sapnas prieš Ūlos mūšį
Literatūrinį herojų - tėvynės gynėjo idealą - Radvanas piešia Livonijos karo fone. Itin svarbus Mikalojaus Radvilos Rudojo sapnas. Naktį prieš Ūlos kautynes (1564 m.) jam prisisapnavęs Vytautas puikus „kaip tada, kai po pergalės Griunvaldo mūšy / grobio paėmęs gražaus iš kryžiuočių į Lietuvą grįžo". Bet didysis kunigaikš tis nelaimingas - „Argi dėl to kažkada mes žaizdas kariaudami kentėm?" J klausi
1 Stoikų filosofija grindžiama kukli, nuosaiki, ori gyvensena.
mą, kodėl nusiminęs, jis atsako: „Mano tautiečių dalia negarbinga <...> / sukrėtė", „Lietuvos nelaimės mane sugraudino!' Metonimiškas jausmų srities, krūtinės, pami nėjimas („Narsios krūtinės, o ne kazematai, kuorai ir sienos - / toji galybė") atsklei džia didžiausią trūkumą - meilės tėvynei stoką. Radvilą Vytautas vadina vienintele Lietuvos viltimi pasipriešinti Maskvos jėgai. Grėsmės akivaizdoje siekia sužadinti kario ambicijas, todėl ragina: „Štai kas svarbu: nugalėk!" Lietuvos likimą Vytautas patiki Mikalojui Radvilai Rudajam - „tik vienas gali nugalėti". Taigi poetas Jonas Radvanas siekė heroizuoti Radvilų giminę kaip pajėgią grąžinti prarastą LDK šlovę ir politinę įtaką.
Mikalojaus Radvilos Rudojo skydas
Kaip būdinga antikinei tradicijai - Homero, Vergilijaus epams, - ir Radvano hero jus turi skydą, ant kurio pavaizduotas garsus praeities pasaulis:
Puošnų jo skydą ilga praeities nutikimų grandinė auksino, jį puošdama marginiais geltono metalo. Sitam skyde Lietuvos praeitis ir garbingos senolių pergalės <...>.
Skyde iškalti didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir kiti pa rodomi sėkmingai kariaujantys su įvairių kraštų gentimis ir tautomis iš Rytų (rusais, totoriais) ir Vakarų (vokiečiais, kartais lenkais). Sėkmė mūšio lauke turi pabrėžti šalies galybę.
Ypač svarbu buvo priminti legendą apie romėnišką lietuvių didikų kilmę: gimi nystė su kadaise galingiausia Romos imperija turėjo pabrėžti lietuvių kilmingumą, karingumą ir vertę, priartinti LDK prie Europos kultūros. Be šios legendos, ant skydo vaizduojamas ir Vilniaus įkūrimo mitas. Radvano pasakojimas įdomus tuo, kad Gediminas nėra LDK sostinės įkūrėjas, bet jam valdant Vilnius tampa žinomas, garsus ir galingas:
Kalno viršūnė aure suskambėjo nuo vilko staugimo: šarvu tvaskios geležies apdarytą, šį žvėrį sukūrė rankos sumanios, kurios panašumo į vilką suteikti geidė pamėnui gyvam, o šisai kad užstaugė - lyg staugtų šimtas vilkų jo pilve! „Čia miestas iškils pagarsėjęs", - taria žynys Lizdeika, ir lemtingi žodžiai pagimdo Vilnių - globėją tautų, ir kadaise stovėjusios lūšnos, kėlusios juoką kitiems, į didingą sostinę virsta:
miestams didžiausiems dabar ji prilygsta dėl galios lietuvių.
Nors pats savininkas skydo puošybos nemato, ją gerai mato priešas: magiškoji tų vaizdų galia turi ne tik apsaugoti karį, bet ir paveikti priešą. Skyde pavaizduoti siuže tai Radvilai tampa įkvėpimo šaltiniu. „Radviliados" pasakojime apie skydą išryškėja istoriniai, kultūriniai ir tautiniai Lietuvos valstybės pagrindai - romėniška lietuvių kilmė, sostinė Vilnius, valdovų Gediminaičių dinastija.
LDKpeizažas
Poemos erdvė plati, atvira - vaizduojama Vytauto Didžiojo laikų Lietuva nuo Baltijos iki Juodosios jūros, lietuviams turinti kelti pasididžiavimą. Jos gūdžiose gi riose apstu įvairių žvėrių, ąžuolų kamienais srūva medus, o šaltiniai girdo Dnieprą (Boristenį), Dauguvą, Nemuną, Nerį, Šventąją ir kitas upes. Upių išvardijimu pa brėžiamas kraštovaizdžio istoriškumas, nes jos tekėjo kunigaikščio Vytauto laikų Lietuvos žemėmis. Tas kraštovaizdis poetizuojamas, itin meniškai piešiama gamta, pavyzdžiui, hiperbolizuotas girių aprašymas - „jos viršūnėmis šičia žvaigždynus / remia, o medžių šaknim ligi Stikso vėlių nusileidžia1. Lietuva poemoje it biblinis
rojaus sodas, vešintis žemėje.
Nors tiek daug girių ir upių, Lietuva gana atšiauri, o palyginti su Pietų kraštais - netgi skurdi. Nedavusi švelnaus klimato, naudingųjų iškasenų motina gamta šiuo stygiumi ugdo ypatingas žmonių savybes - narsą, ištvermę, meilę gimtinei. Gamta apibūdinama epitetu „išmintinga", nes su žmonėmis elgiasi kaip protinga motina su vaikais: perteklius neretai gimdo nedorybes, o trūkumą atsveria skiepijamos dory bės. Tad rūsti, atšiauri Lietuvos gamta - kario, Lietuvos gynėjo, auklėtoja.
„ R A D V I L I A D O S " R E I K Š M Ė
Jonas Radvanas įamžino didingą tėvynės vaizdinį, sukūrė amžinos, galingos Lietuvos mitą. Tas vaizdinys susijęs su pagrindiniais lietuvių ideologijos simboliais - kara liumi Mindaugu, didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, Mikalojumi Radvila Ruduoju, Vilniumi - ir Vytauto laikų kraštovaizdžiu. Didžiausiu savo gyvenimo kūriniu jam pavyko perteikti tokį tėvynės paveikslą, kokį vėliau romantinėse vizijose regės A. Mickevičius, S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis.
M O T I E J U S K A Z I M I E R A S S A R B I E V I J U S
(MATHIAS CASIMIRUS SARBIEVIUS) 1595-1640
I S T O R I N Ė K U L T Ū R I N Ė A P L I N K A
Baroko pasaulėjauta Europoje
XVII amžius laikomas Renesanso idėjų žlugimo laikotarpiu, atvedusiu j baroki nę minties krizę, tad baroko menas išreiškia nestabilią krizėje atsidūrusio žmogaus sąmonę. Amerikos atradimas, M. Koperniko heliocentrinė sistema, J. Keplerio ir G. Galilėjaus astronomijos atradimai, praplečiantys visatos ribas, nesiliaujantys ka rai - visa tai baroko žmogui kelia abejonių dėl savo pažinimo galių: jis ima nepasi tikėti savimi, aplinkinį pasaulį laiko regimybe, nesupranta dieviškosios tvarkos, bijo nenuspėjamo likimo. Neatsitiktinai mene dažnas mirties motyvas - memento mori („atmink, kad mirsi“). Literatūroje įsivyrauja svarstymai apie žmogaus menkystę, dorybių aukštinimas - tam ypač tinka stoikų filosofija ir krikščionybė, didžiausios laikino ir maraus žmogaus dvasinės atramos.
Baroko kultūra LDK
Barokas - ryškiausias LDK kultūros laikotarpis, subrandinęs nemažai reikšmingų kultūros reiškinių (savitą architektūrą, baroko teatrą), išauginęs didelių asmeny bių - pirmosios Lietuvos istorijos autorių Albertą Vijūką-Kojalavičių, kalbininką ir pamokslininką Konstantiną Sirvydą, Europoje garsaus retorikos vadovėlio au torių Žygimantą Liauksminą, pirmąjį lietuvių misionierių, krikščionybės skleidėją Kinijoje Andrių Rudaminą, populiariosios „Kelionės į Jeruzalę" autorių Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį, vieną garsiausių XVII a. Europos poetų Motiejų Kazimierą Sarbievijų.
B I O G R A F I J A
Motiejus Kazimieras Sarbievijus gimė Lenkijos šiaurėje, septyniolikos metų Vilniuje įstojo į jėzuitų naujokyną, studijavo Braunsberge (tuometinėje Prūsijos karalystėje), vėliau dėstė poetiką Kražių ir Polocko kolegijose, o 1620 m. buvo priimtas mokytis į Vilniaus universitetą. Nuo 1622 m. studijavo teologiją Romoje, ten greitai išgar sėjo kaip talentingas poetas. Popiežius Urbonas VIII žavėjosi Sarbievijaus poezija, paskelbė jį poetu laureatu. Pirmas Sarbievijaus poezijos rinkinys buvo išspausdintas
1625 m. Kelno mieste, o antraštinio lapo eskizą 1632 m. Amsterdame leidžiamai kūrybos rinktinei nupiešė Peteris Paulis Rubensas (Peter Paul Rubens) - vienas gar siausių baroko epochos dailininkų. Ordino sprendimu 1627 m. Sarbievijus grįžo j LDK ir pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. Čia laisvu nuo paskaitų metu baigė reikšmingą literatūros teorijos veikalą „Apie aštrų ir šmaikštų stilių". Jo mintis to kia: kūrinio grožį parodo stilius, sujungiantis nedarną ir darną. Šią stiliaus teoriją vė liau išplėtojo garsiausi Europos mokslininkai. Sarbievijus garsėjo pamokslais lotynų ir lenkų kalba Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Jo talentą įvertino ATR val dovas Vladislovas IV Vaza - pakvietė į Krokuvą dvaro pamokslininku. Sarbievijus mirė 1640 m. Varšuvoje.
P O E Z I J O S B R U O Ž A I
Stoikų filosofija ir krikščionybė. „Janui Libinijui“
Sarbievijui didžiulę įtaką padarė stoikų filosofija ir krikščionybė, kurių pasaulėžiū ros pagrindas - dorybės. Odėje „Janui Libinijui“ dorybės sąvoka minima ne kartą: „Tad lai paslėps mane / Mana dorybė", „Dorybė vengia, net jei verta yra, / Šlovingo garso? Dorybė apgina žmogų nuo laikinų, dažnai kenksmingų pagundų. Skrydį aukštybėn nutraukia pavyduolių strėlės, sulaužančios „netvirtus ir neužgrūdintus" šlovės sparnus - „Krinta jinai ir skausmingai trenkias / Į kietą uolą". Eilėraštis bai giamas apibendrinimu:
<...> Kuo nuo žmonių toliau, Tuo mus rečiau pasieks pavydas:
Mėgsta mat jis su draugais ateiti.
Odės moralas - stojiška laikysena (nuosaikumas, kuklumas) gali apsaugoti nuo pavo jų, nes kur šlovė, ten pavydas. Atsargus protas perspėja: šlovė nėra blogis, blogis - pas kui ją neišvengiamai sekantis pavydas. Sarbievijus kalba apie kuklią laimę (odės pra džioje menka trobelė priešinama svetingai kviečiantiems rūmams) - ji nebus visiems matoma, bet nejauks sielos ramybės, išsaugos nesugriautus trapius dvasios namus.
Gyvenimo pilnatvė toli nuo minios - štai kas odės subjekto laimė, ir jai nereikia žiūrovų: „Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt?" Gyvenimas tėra iliuzija, pasau lis primena teatro dekoracijas, vadinasi, viskas laikina. Tad žmogaus būtis, artima akimirkai, negali būti įvertinta kitų tokių pat laikinų žmonių. Kalbantysis nurodo vienintelį vertintoją - Dievą:
Mane tik viena jaudina: kaip aš pats Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj,
Ar bus patenkinta Dievybė, Ar pasitiks jį karštais plojimais.
Tik Dievybė, o ne mirtingas ir laikinas žmogus atstovauja dieviškajai tvarkai: „Tad jei mane gerai įvertins, / Būsiu laimingas, nors nieks nemato."
Saiko principas. „Pauliui Kozlovijui“
Saikas - viena svarbiausių dorybių Sarbievijaus poezijoje. Odė „Pauliui Kozlovijui" Įdomi tuo, kad gvildendamas saiko klausimą poetas atveria Vilniaus miesto erdvę. Įtemptą mokymąsi turi keisti poilsis: „Duok Paladės darbams, Pauliau, atokvėpį!' Reikia laikytis saiko, nes „net ir menki darbai / Virsta tuoj dideliais, jei pailsėt gali". Siekiant įtikinti moksladraugį elgtis protingai pasitelkiama ypatinga meninė kalba: Vilniaus gamtinės erdvės gyvenimas nuolat sukasi ratu, metų laikai kontrastingai keičia vienas kitą:
Topolį, neseniai buvusį po sniegu, Gūsiais nepastoviais glosto Etezijai1
Ir nekliudomai plaukia Upė, ledą pralaužusi.
Gamtos pasaulio kaitos vaizdais užsimenama: kaip pavasaris keičia žiemą, taip Paladės darbus - mokymąsi - turi keisti poilsis.
Sykiu prieš skaitytojo akis skleidžiasi mitinė ir istorinė praeities bei dabarties erdvė. Nuo mitinių laikų (Vilnius lyginamas su antikine Roma, Gedimino pilis su Kapitolijumi2, miesto gyventojai vadinami kviritais3, minimas Palemono mitas) ei
nama prie poeto gyvenamojo meto: Vilniuje taika, prieš trejus metus baigėsi ATR karas su Švedija. Politinio valstybės gyvenimo kontrastas (karas ir taika) - tai dar vienas argumentas odės adresatui, užmiršusiam aukso vidurio taisyklę. Miesto ku polai, šventyklos, dvi pilys sudaro sakralią architektūrinę Vilniaus erdvę, nes šios didingos vietos susijusios su valstybingumu ir religija. Negana to, Vilnius stebimas nuo Lukiškių kalno (dab. Tauro kalnas (Pamėnkalnis), tarsi iš paukščio skrydžio, o kalnas literatūroje dažnai simbolinė pasaulio ašis, ne tiek fizinio, kiek dvasinio re gėjimo vieta, ir žiūrėjimas nuo kalno ypatingas - ne realus, bet įsivaizduojamas, nes tikrovėje draugo nėra šalia. Taigi Vilniaus erdvė (gamtinė, mitinė, architektūrinė) ir įvairialypis laikas tampa siekiamybe bei rūpesčiu išsakyti saiko principo svarbą.
PAULIUI KOZLOVIJUI (fragmentas)
Mes į kalną žalių Lukiškių kopsime, Kur aukšti ąžuolai ošia ir dengia j j,
įsiklausę, kaip gurga Vandenys plaukdami prošal.
Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje, Visą Vilnių apžvelgt mudu galėsime,
Kaip apsupus jį laiko Vilija savame glėby.
1 Etezijai - pasatai, pastovūs tropinių sričių vėjai. 2 Viena iš septynių Romos kalvų.
Čia matysim gerai spindinčius iš toli Kupolus, šventyklas, dvi iškilias pilis,
Didžiojo Palemono Karalystę turėtąją.
Kaip atgyja lengvai tautos taikos metu! Dar treji po karų metai nesibaigė,
O senieji kviritai
Turi tris šventyklas naujas.
Čia galėsim stebėt, kaip ant aukštų kalvų Gedimino pilis lyg Kapitolijus
Stūkso ir į padangę Bokštais remiasi išdidžiais.
Žmogui reik atgaivos: net ir menki darbai Virsta tuoj dideliais, jei pailsėt gali.
Žvelk iš čia, kaip banguoja Kalvos savo žaliais gūbriais.
Bauginančio likimo, žmogaus menkumo tema.
„Telefui Likui“
Viena iš dramatiškos žmogaus savijautos išraiškų - Įvairiai poezijoje perteikia
mas nepastovumo pojūtis. Odėje „Telefui Likui“ žmogų gąsdina likimo ir sėkmės permainingumas:
Viskas laikina žemėj šioj, Ką materija čia sukuria nerangi.
Negailestingas likimas, įvardijamas lemties rankos ir rato įvaizdžiais, žaidžia žmo nėmis ir tautomis, karaliais ir valstybėmis. Nepastovumo kamuojamas žmogus it begalinių vandenų svaidomas laivelis nesupranta, kur tikrovė, o kur sapnas:
Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra, Ar apgaulė akių tiktai ?
Ar matyto seniai sapno gražaus tąsa?
Žmogaus menkumo pojūtis išsakomas žaidimo motyvu: „žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.“ Besisukančio rato įvaizdis padeda suvokti bene svarbiau sią kosmoso dėsnį - nuolatinį judėjimą kaip keitimosi ir atsinaujinimo galimybę. Pusiausvyros įspūdį sustiprina šokinėjančio kamuolio vaizdas:
Čia jis siekia dangaus skliautus,
Čia j žemę skaudžiais smūgiais atsimuša.
Taigi laimingas tas, kurį išmintis moko kantriai susitaikyti su neišvengiamomis liki mo permainomis.
Dieviškoji tvarka ir laikas - svarbiausi poezijos motyvai.
„Krispui Levinijui“
Menkas akistatoje su laiku žmogus nepajėgus suprasti dieviškosios visatos tvarkos. Odėje „Krispui Levinijui“ per laiko nuorodas (valandos, mėnesiai, metai), upės įvaizdį skleidžiasi laikinumo tema („Greitai pasibaigs maloni jaunystė"). Laiko tėk mė reiškia viso, kas žemiška ir žmogiška, netvarumą.
Dešine dosnia valanda ką davė, Vėl kita pagrobs apgaulia kairiąja Lyg mama, kuri nekaltom vilionėm
Vaiką apgauna.
Taigi žmogus tėra amžinas vaikas ne tik dėl lemties žaidimų, bet ir dėl jam nepa valdžios pasaulio tvarkos. Nieko nėra amžino: po kurio laiko suirs šalmas, sudūlės dailus apsiaustas, sudils auksas. Iš greitai pralekiančio gyvenimo sumaišties žmogų vaduoja išminties dorybė. Stebėdamas aplinką jis turi suprasti, kad viskas greitai baigiasi, todėl neprotinga pasitikėti laikina šlove, turtais, jaunyste, negali kliautis likimu, nes jis ir duoda, ir atima. Reikia žinoti, jog trumpas žmogaus gyvenimas nu lemtas dieviškosios tvarkos, kurios niekas negali pakeisti. Visatą valdo tas, kas valdo laiką, vadinasi, laikas Dievo, ne žmogaus valioje:
Valandoms visoms šio pasaulio Viešpats Uždeda sparnus per visatą skristi.
Nesuprantamas ir nepavaldus pasaulis galbūt regisi negailestingas, bet iš tiesų visur galioja dieviškoji tvarka, tik laikinam žmogui atrodanti priešiška.
K R I S T I J O N A S D O N E L A I T I S
1714-1780
I S T O R I N I S K U L T Ū R I N I S K O N T E K S T A S
Istorinės aplinkybės suformavo dvi lietuvių raštijos tradicijas - protestantiškąją ir katalikiškąją. Nuo XVI a. jos vystėsi šalia viena kitos, XVIII a. lietuvių raštija Prūsijoje išgyveno tam tikrą pakilimą, o Didžiojoje Lietuvoje, gilėjant valstybės kri zei, menko, buvo veikiama lenkų kultūros.
Kristijonas Donelaitis gyveno ir kūrė Rytų Prūsijoje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1709-1711 m. maro epidemija nusinešė beveik pusę lietuvių, ištuštėjusiuose kai muose įsikūrė nemažai kolonistų - vokiečių, prancūzų, šveicarų. Kolonistus rėmė valdžia, todėl jų - laisvų ūkininkų ar amatininkų - padėtis buvo geresnė nei bau džiauninkų lietuvių. Pastarieji turėjo nepasiduoti kitataučių įtakai, kovoti už išliki mą - XVIII a. germanizacija stiprėjo. Kita vertus, stiprėjo ir raginimas ginti lietuvių kalbos teises, domėtis bendruomenės papročiais, liaudies kūryba.
Krašto lietuvių (lietuvininkų) tikėjimas, papročiai, kultūra skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių. Mažosios Lietuvos gyventojai daugiausia buvo evan gelikai liuteronai. Si krikščionybės kryptis skatino gyventi paprastai, kukliai, dirbti, pasitikėti Dievo tvarka. Darbas buvo vertinamas kaip svarbiausia žmogaus parei ga. Dievobaimingumą, pamaldumą ypač pabrėžė pietizmas, tam tikra liuteronybės atmaina. Si liaudiška religija ragino apriboti gyvenimą kasdieniais darbais, nuošir džia malda ir Biblijos skaitymu, ugdė bendruomeniškumą.
B I O G R A F I J A
Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėlių kaime. Anksti mirus tė vui, motina viena leido vaikus į mokslus. Vyresnysis sūnus tapo garsiu Karaliaučiaus auksakaliu, įvairių instrumentų meistru. Busimasis poetas studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, lankė lietuvių kalbos seminarą, mokėsi klasikinių kalbų ir poetikos meno. Donelaitis gebėjo eiliuoti vokiečių ir lietuvių kalbomis, mokėjo graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų kalbas, buvo gerai susipažinęs su antikine ir savo laikų literatūra, įgijo ir muzikinį išsilavinimą.
Baigęs universitetą trejus metus dirbo Stalupėnuose, čia galbūt jau rašė pasakė čias. Nuo 1743 m. iki mirties (1780 m.) Donelaitis - Tolminkiemio parapijos pas torius. Kaip ganytojas, jis gerai pažino parapijiečių gyvenimą, lietuvių ir kitataučių, dvaro ir kaimo santykius.
A S M E N Y B Ė S B R U O Ž A I
Donelaitis buvo veiklus ir tvarkingas pastorius. Nors sunki ūkio darbų našta slė gė visą gyvenimą (apie tai su kartėliu užsimena užrašuose), jis kruopščiai prižiūrėjo bažnyčiai priklausantį 40 ha ūkį. Net turėjo nusibraižęs visų savo laukų planą ir su sirašęs parapijiečius - atskirai doruosius, t. y. darbščius, paisančius Dievo žodžio, ir tuos, kurie tingi dirbti, nelanko bažnyčios. Tolminkiemyje jis pastatydino mūrinę bažnyčią, mokyklą, namus pastorių našlėms, iš pagrindų atnaujino klebonijos pasta tus. Vokiškai parašytame eilėraštyje poetas suformulavo tokią gyvenimo nuostatą:
Kiekvienam daryti gera Savo darbu ir žodžiu, Visad elgtis taip, kaip dera, Ir teisingas būt geidžiu.
Suprasdamas Mažosios Lietuvos kultūrinę situaciją, Donelaitis sakydavo pamoks lus dviem kalbom - iš ryto vokiškai, po pietų lietuviškai, ypač rūpinosi lietuvybės išsaugojimu. Išlikti dorais lietuviais, „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte" ragino ir bičiulius. Stipri valia, atkaklumas, garbės ir orumo pajautimas, pareigos jausmas ir meilė žmonėms - šios savybės darė įspūdį amžininkams, apylinkės švie suomenei, su kuria poetas mielai bendravo, kartu muzikuodavo, paskaitydavo savo giesmių - būsimos poemos - ištraukų. Laisvalaikiu Donelaitis, gabus mechanikas, mėgo šlifuoti stiklus, konstruoti laikrodžius, barometrus (sumeistravo net pianiną ir fortepijoną), rūpinosi paties užveistu sodu.
K Ū R Y B A
Apie 1765-1775 m. Donelaitis sukūrė keturias epinio pobūdžio giesmes - „Pavasario linksmybės", „Vasaros darbai", „Rudenio gėrybės", „Žiemos rūpesčiai" (iš viso 2968 eilutės). Be to, išliko šešios pasakėčios, keli vokiški eilėraščiai. Savo kūrinių Donelaitis nespausdino. Keturias giesmes 1818 m. paskelbė Liudvikas Rėza. Jo su galvotas pavadinimas „Metai" prigijo visiems laikams.
P O E M A „ M E T A l “
Tematika
Poemoje Donelaitis vaizduoja XVIII a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir pasaulė žiūrą, pasakoja, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai baudžiauninkai: aprašo jų darbus ir papročius skirtingais metų laikais, kalba apie santykius su ponais ir kitataučiais.
Gamta
„Metuose" atsiskleidžia žemdirbių kultūrai būdinga pasaulėjauta. Gamta - nuolat atsinaujinantis, gyvybingas pasaulis, kuriame aiškiai jaučiama šviesos ir tamsos, gy venimo ir mirties kaita. Pavasarį prisikelia visa, „kas rudens bjaurybėj numirė verk- dams“. Gyvybės stebuklas - paskata džiaugtis („linksmytis visi susirinko", „visi visur sumišai šokinėdami džiaugės") ir garbinti tobulą Dievo kūriniją. Jo buvimą labiau siai jaučia ir šlovina paukščiai:
Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė Ir Sutvertoj; linksmai rykaudami gyrė.
Metų ratą įsuka ir gyvybę pabudina saulė („Jau saulelė vėl atkopdama budino svie tą"), jai slepiantis, žemė, atidavusi derlių, apmiršta, gamtos grožybės „nei kapas sens pasirodo". Pavasarį ir vasarą aiškiausiai juntama Dievo kūrybinė galia, o žiemą įsivy rauja tamsa, chaosas, mirtis (girias „jau giltinė suka"). Sis gamtos ritmas, amžinas, nesikeičiantis, žemdirbiui liudija dieviškąją būtį.
Tobulai sutvarkyta, darni gamta yra gyvenimo mokytoja. Paklusdamas dieviš kajai tvarkai, žmogus turi daug dirbti, paprastai, saikingai gyventi, pasitikėti „dan giškuoju tėtučiu". Poemoje esama pasakėčias primenančių alegorinių gamtos vaiz dų, kurie skirti tiesiogiai pamokyti, pavyzdžiui, gandrų ar lakštingalos epizodas „Pavasario linksmybėse". Toks gamtos vaizdas baigiamas moralu: „pasisotindams gardžiaus n’užmiršk savo Dievą", „Tav, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dova nojo, / O tu dar nurni..? Tai aiškus didaktinis elementas.
Žmogus
Žmogus suvokiamas kaip visos kūrinijos dalis, todėl jam nevalia nei kaip nors pa žeisti jos tvarką, nei išsiskirti iš bendruomenės. Žmogui svarbu išmanyti ir gerai nu dirbti tradicinius žemės darbus. Kukliai gyvendamas ir daug dirbdamas, jis pritam pa prie dieviškojo gamtos pasaulio, o tie, kurie niekina Dievą, nutolsta nuo žemės darbų, praranda dorybes, savotiškai apanka. Toks yra Diksas - vien savo „glūpumą" rodo tuščiai pūsdainasis ir niekindamas Dievą.
Jokio darbo nedirbantys ponai yra amoraliausi: naudojasi svetimu triūsu, nuolat persiryja ir prisigeria - gyvena nesaikingai, taigi ir neprotingai, priešingai gamtos tvarkai. „Pavasario linksmybėse" apsirijęs ponas kvailu elgesiu gąsdina paukščius. „Didpilvis" vaizduojamas groteskiškai:
Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė: Nes jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą, Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti pagavo, Kad visa pekla dėl to nusigandusi rūko Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivėrė.
Ponai nutolsta nuo Dievo, griauna jo nustatytą tvarką, todėl nusipelno pasmerkimo, o paprastai gyvenantys, daug vargstantys būrai Donelaičio poetiniame pasaulyje stovi arčiausia dieviškojo idealo.
Darbas
Darbas lemia žmogaus vertę. Donelaitis žino, kad būrai velka sunkią baudžia vos naštą („būrą baudžiava baudžia11), kad žmogui daug vargo skirta, bet tokia
Aukščiausiojo valia: „<...> be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo!1 Taigi dirbantis
žmogus atlieka pareigą, prisitaiko prie pasaulio tvarkos, nedaro gėdos nei sau, nei bendruomenei. Slunkius, bandantis pateisinti savo tingėjimą, rūsčiai smerkiamas:
Eik, - tarė, - šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin. Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams,
Sav ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.
Darbas, pirmučiausia žmogaus reikmė, lemia fizinį ir moralinį būro tvirtumą. Darbas yra gyvenimo pagrindas, išminties šaltinis. „Glūpas“ vaikas tik mėgdžio ja tėvų vaidmenis, o išminties įgyja mokydamasis, patirdamas pirmuosius vargus. Išmintingu žmogumi tampa tada, kai pradeda žemdirbio darbus, kurie įtraukia į gamtos gyvenimo ritmą. Poetas žino, kad žemdirbio triūsas lemia visos visuomenės gerovę:
Ak! kur dingtų ponai, kad jie būro netektų Ir kad biedžius toks su šūdais jiems nepadėtų.
Todėl niekinamas būras gali didžiuotis dorai atliekantis kasdienius darbus, kurie iš kelia jį ir padeda pajusti savo vertę. Donelaitis pabrėžia, kad su džiaugsmu dirbamas darbas tarsi pašventina būtį:
Taigi nutverk rykus, kurie tam yr padaryti, O mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą! Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro; O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina.
Žmogui lemti nepabaigiami darbai ir vargai yra pagrindinis gyvenimo dėsnis. „Metai“ ir baigiami šiuo akcentu:
Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų Rūpyk tėviškai, kad vėl jau vasara rasis Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim.
Būrai ir ponai
Donelaitis „Metuose" nuolat primena, kad visi žmonės iš prigimties lygūs. Bet pasaulis taip sutvarkytas, kad ponų luomas aukščiau už būrus. Vis dėlto geresnė socialinė padėtis nelemia aukštesnės moralės - dvaras vaizduojamas kaip visokių ydų šaltinis. Būrai morališkai pranašesni už ponus, net apie „nenaudėlių" ydas kal bama ne taip piktai kaip apie ponų nedorybes. Svarbiausia, kad be būro veltėdžiai neišgyventų:
Rods yr daug žioplių, kurie nabagėlį būrą Iš nelabos širdies per paiką drimelį laiko, O štai patys juk daugsyk kaip drimeliai elgias. Kas tokiems išdykėliams gardžiai pasivalgyt Ir prisisurbt saldžiai pelnytų reikalą kožną, Kas dirvas užartų, sėtų bei nuvalytų, Kas grūdelius iškultų ir parduot nuvažiuotų, Kad nei Lauro, nei dosningo Krizo nebūtų?
Būrus Donelaitis užstoja ne tik dėl to, kad jie nuskriausti ir bejėgiai, bet ir todėl, kad pats jų gyvenimas vertas ne paniekos, o pagarbos.
Dočys, teisiamas už tai, kad liepė pusberniui prišaudyti varnų, o tas šaudamas kaimynų „visas supleškino trobas", viešai kaltina ponus:
Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot, Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas.
Jei pasaulis būtų tobulas, ponai elgtųsi tėviškai, užstotų būrus, jų gailėtų. Buvo toks ponas, deja, „numirė pernai”. Taigi socialinis gyvenimas nėra teisingas, ir vienintelė išeitis - moralinis tobulėjimas.
Lietuviai ir kitataučiai
Būrai didžiuojasi savo papročiais, kalba, kaip svarbūs tautinės tapatybės ženklai mi nimi lietuviški valgiai (dešros, lašiniai), drabužiai. Bendravimas su kitataučiais ardo būrų bendruomenės uždarumą, keičia įpročius:
Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.
Doriems lietuviams svetimųjų pavyzdys daro neigiamą įtaką:
Ogi dabar, želėk Dieve, tikt gėda žiūrėti, Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę,
Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas,
O paskui tuo žaist ir šokt j karčemą bėga.
„Metuose" nesipiktinama netinkamu kitataučių elgesiu, bet lietuvių nedorumas griežtai smerkiamas. Tautiškumą Donelaitis sieja su dora: išsižadėdami savo pa pročių lietuviai praranda „viežlybumą", moralinį tvirtumą. „Viežlybumas" būtinas lietuvių bendruomenei išlikti, naikinančiam germanizacijos poveikiui pasipriešinti. Teisingai, tvarkingai gyvendami, laikydamiesi krikščioniškosios etikos, lietuviai ne- nutols nuo Dievo ir išsaugos tautiškumo pagrindus. Doru gyvenimu jie gali pelnyti ir kitataučių palankumą.
„
Viežlybieji “ ir „nenaudėliai “
„Metuose” būrai skirstomi į teigiamus, „viežlybuosius”, ir neigiamus - „nenaudė lius”. Neigiami personažai ryškūs, įsimintini. Jie išsiskiria, nes labiau paklūsta pri gimties impulsams, o ne bendruomenės taisyklėms, todėl pažeidžia jos gyvenimo tvarką.
Slunkius ir Pelėda - tinginiai, apsileidėliai. Kai pavasarį būrai skuba griebtis dar
bų, Slunkius gailestauja, kad baigėsi žiema. Jis norėtų, kad „vis miegot mums sviete būtų paskirta”. Tinginyste Slunkius didžiuojasi lyg kokia giminės tradicija, stengiasi ją pateisinti įvairiais palyginimais ir tėvų pavyzdžiu, taigi yra savotiškas filosofas.
Plaučiūnas - nerūpestingas būras, vis nespėjantis laiku atlikti darbų. Visų pievos
jau tuščios, o jo sklypas dar nejudintas. Nuvykęs į Karaliaučių pirkti dalgio, mat se nąjį prieš metus girtas pametė, žioplinėdamas pamiršo kelionės tikslą, net kuinpalai- -<į pragėrė, todėl grįžęs pievą „rėplinėdams vis su pjautuvu kirto”. Pyktį dėl nesėkmių Plaučiūnas lieja ant šeimos. Vis dėlto šis būras turi ir gerų savybių - yra vaišingas, pakviečia kaimynus į krikštynas.
Dočys - įdomiausias neigiamas personažas. Būrai jo nemėgsta dėl ėdrumo, gir
tuoklystės, jis ne tik pats į karčemą skuba, bet ir žmoną su vaikais vedasi. Nederamas Dočio elgesys, nesivaldymas pavojingas bendruomenei: jis sukelia sumaištį „nesvie tiškai” smarkiai kuldamas žirnius, neturėdamas ko valgyti siunčia pusbernį šaudyti varnų, dėl to supleška kaimynų trobos. „Girtuodams bei durnai smaguraudams” elgiasi pagal savo įgeidžius. Bet Dočys drąsus, teisiamas už sukeltą gaisrą nebijo pa sakyti tiesos apie ponus.
„Viežlybųjų” būrų paveikslai ne tokie individualizuoti, abstraktesni. Svarbiausias „Metų” personažas - šaltyšius Pričkus, dvaro ir kaimo tarpininkas. Nemėgstantis tinginių Pričkus nuolat ragina būrus dirbti, moko, kiekviena proga aiškina darbo vertę. Nors apie ponus dažniausiai atsiliepia kritiškai, jo taktika - tylėti, kai muša per ausį, nepūsti prieš vėją. „Rudenio gėrybėse” stropusis šaltyšius skundžiasi, kad jo -ikimas panašus į kuino - abu nuvaryti baudžiavos. Pričkus ir miršta šykštaus pono sumuštas.
Krizas - sumanus, darbštus, nagingas, taupus ir dėl to sugebėjęs prasigyventi
būras. Pasakotojas juo atvirai žavisi:
Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška, Kad širdingai jis savo Dievą pradeda garbint.
Kaimynai jį gerbia, į dukters vestuves renkasi kaip į didelę šventę.
Lauras mėgsta filosofuoti apie likimą, žmogaus amžių prilygina pražystančioms :r sunykstančioms žolelėms. Dėl moralės nuosmukio jis kaltina kitataučius, piktina si, kad šie valgo lietuvių duoną, šveičia dešras ir lašinius, bet pačius lietuvius niekina.
Seimas, religingas būras, smerkia keikūnus, nedorėlius, karčemą pamėgusius la- oiau už bažnyčią. Jis kalba, kad visi žmonės lygūs prieš Dievą, dorai elgtis dera ir lietuviams, ir kitataučiams.
Enskys iš kitų „viežlybųjų” išsiskiria energingumu, svečiuose savo iniciatyva iš meta laukan į vestuves atsibasčiusius Slunkių su Pelėda.
Svarbiausios lietuvio valstiečio moralinės vertybės - darbštumas, kuklumas, pa prasta gyvensena, saikas, ištikimybė lietuviškoms tradicijoms, bendruomeniškumas. Taip gyvenantis žmogus jaučia savo vertę ir buvimo prasmę.
„ M E T Ų “ S T I L I U S
Donelaitis tikroviškai pavaizdavo bendruomenės gyvenimą, sukūrė įspūdingų gam tos ir būrų buities, darbo vaizdų. Būrų gyvenimą aprašė turtinga, bet nenudailinta lietuvių kalba. Žemasis stilius itin sodrus tuose epizoduose, kur vaizduojami ar ba rami nenaudėliai.
Nors apie valstiečių gyvenimą kalbama kasdieniais žodžiais, pasakojimas suei liuotas iškilminga, antikiniams epams būdinga eilėdara - hegzametru. Antikinės li teratūros tyrinėtoja Dalia Dilytė teigia, kad didžiausias Donelaičio nuopelnas - ypa tingas epas, didaktinio ir herojinio epo sintezė. Didaktinio epo bruožas „Metuose" yra pamokymai, o herojinio - ilgos personažų kalbos, vaizdingos hiperbolės, „viež- lybumo" idėja. Panašiai kaip herojinių epų veikėjai, Donelaičio būrai turi priešintis svetimųjų įtakai, kantriai ir atkakliai saugoti savus papročius, kalbą, išlikti dori ir garbingi, kovoti su savo ydomis.
Poemoje galima atsekti skirtingų kultūros epochų pėdsakų. Baroko pasaulėjau tą primena gyvenimo trapumo motyvas, žoleles šienaujančios giltinės vaizdinys, hiperbolizuoti, natūralistiniai vaizdai. Su klasicizmu sieja metų ciklu grįsta kom pozicija, veiksmo vietos ir personažų pastovumas, didaktiniai tikslai. Donelaičiui, kaip Apšvietos epochos poetui, būdingas noras įžvelgti gyvenimo dėsningumus (visi žmonės iš prigimties lygūs, augdamas ir įsitraukdamas į darbų ritmą žmogus įgyja išminties), racionaliai paaiškinti įvairių reiškinių priežastis, šviesti, mokyti. Skirtingi elementai vienas kitą papildo, taip randasi išsamus, visa apimantis gyveni mo paveikslas.
K R I S T I J O N O D O N E L A I Č I O K Ū R Y B O S R E I K Š M Ė
Donelaitis sukūrė savitą epą, atskleidžiantį valstietiškos pasaulėjautos esmę. Žmogus šimtus metų gyveno klausydamas amžinųjų būties ritmų, prisitaikydamas prie pasau lio tvarkos ir taip ją palaikydamas. Šios pasaulėjautos ypatybės nuo Donelaičio at eina iki Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Romualdo Granausko ir kitų rašytojų kūrybos.
Donelaičio stilistika, pasak poeto Sigito Gedos, „tiesiog gyvesnis, šiurkštesnis, ne toks gražus ir nudailintas mūsų poezijos klodas", imponavo keturvėjininkams, buvo prisimenama ir vėliau, šeštame septintame XX a. dešimtmetyje atsinaujinant lietuvių poezijai.
Kaip Europos kultūrai reikšmingas kūrinys „Metai" išversti į vokiečių, latvių, lenkų, rusų, anglų, čekų, japonų ir kitas kalbas, 1977 m. įtraukti į Europos literatū ros šedevrų biblioteką.
A D O M A S M I C K E V I Č I U S
(ADAM M'ICKLEIVIC ZJ 1798-1855
I S T O R I N I S K U L T Ū R I N I S K O N T E K S T A S
XIX a. Lietuvos visuomenei rūpėjo tautos išlikimo problema. Viltys atkurti praras tą valstybę buvo siejamos su Napoleono armija, vėliau stiprėjo bręstant sukilimams
1830-1831, 1863 m.). Netekus valstybingumo, buvo svarbu išlaikyti kultūrinį ša ltumą, piliečių atmintyje saugoti buvusios valstybės viziją.
Šimtmečio pradžioje auga susidomėjimas lietuvių kalba, liaudies kūryba, isto
rija. Vilniaus universiteto profesoriai pabrėžia literatūros tautinį savitumą, laiko ją rautos dvasios atspindžiu. Stiprėjantis dėmesys Lietuvos ir Lenkijos istorijai, kultū
rai susijęs su Tautų pavasariu Vidurio ir Rytų Europoje, sklindančiomis romantizmo -dejomis.
Didžiulę įtaką Lietuvos visuomenei tuo laiku daro Vilniaus universitetas - švieti mo ir mokslo centras. Edukacinės komisijos reformuotose mokyklose išauklėta karta -rudijuodama rengiasi dirbti krašto gerovei. Įkvėpti patriotinės dvasios, moksleiviai
r studentai buriasi į draugijas (Filomatų, vėliau jos įkurtas Filaretų, Spindulingųjų ir -•Litas), pasiryžę šviestis, morališkai tobulėti, būti naudingi visuomenei.
Dalis šviesuomenės jau aiškiai suvokia savo lietuviškąją tapatybę, lietuvių kalbos
ir kultūros svarbą. Pirmiausia tai pasakytina apie žemaičių kultūrinio sąjūdžio veikė- -is - Dionizą Pošką, Simoną Stanevičių, Simoną Daukantą.
XIX a. Lietuvos literatūra kuriama keliomis kalbomis, pirmiausia lenkų ir lie tuvių. Vilniaus romantinei mokyklai priskiriami rašytojai Adomas Mickevičius, ’onas Cečiotas, Juozapas Ignotas Kraševskis, Julijus Slovackis įkvėpimo ieško gar bingoje LDK praeityje, tautosakoje. Jų kūriniuose šlovinami didieji kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Vytautas, vaizduojamos lietuvių kovos su kry žiuočiais. Taigi bendra kultūros tradicija šimtmečio pradžioje tebėra gyvybinga, ją palaiko prisirišimas prie savo krašto, domėjimasis jo istorija, liaudies kūryba.
G Y V E N I M A S
Adomas Mickevičius, talentingiausias Vilniaus mokyklos ir apskritai romantizmo ;oochos poetas, padarė didžiulę įtaką lietuvių tautinei savimonei ir literatūrai. Pasak Viktorijos Daujotytės, iš Mickevičiaus kelios kartos mokėsi meilės Lietuvai.
Jis gimė ir augo netoli Naugarduko smulkiųjų bajorų šeimoje, puoselėjančio je patriotinę dvasią. 1815-1819 m. studijavo Vilniaus universitete, buvo aktyvus Filomatų draugijos narys. 1819-1823 m. mokytojavo Kaune. Tuo metu išgyveno aistringą, bet nelaimingą meilę Marilei Vereščak.
1823 m. caro valdžia susekė slaptąsias Filomatų ir Filaretų draugijas. Poetas su draugais buvo {kalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne, 1824 m., išvykdamas j trem tį, visiems laikams paliko Lietuvą. Mickevičius gyveno Peterburge, Odesoje (lankėsi Kryme), Maskvoje, bendravo su rusų rašytojais, būdavo maloniai priimamas aukš tuomenės salonuose.
1829 m. išvažiavo į Vakarų Europą, keliavo po įvairius miestus, ilgiau gyveno Paryžiuje.
1855 m„ prasidėjus Rusijos ir Turkijos karui, poetas išvyko į Turkiją telkti lenkų legionų kovoti su Rusija. Deja, Konstantinopolyje susirgo cholera ir mirė. Adomo Mickevičiaus palaikai vėliau buvo perkelti į karališkąją Vavelio pilį Krokuvoje.
K Ū R Y B A
Apžvalga
Mokytojaudamas Kaune, A. Mickevičius išleido pirmąsias poezijos knygas. 1822 m. Vilniuje išėjo pirmas „Poezijos” tomas, kurio pagrindas - baladės ir romansai. Sis eilėraščių tomelis laikomas romantizmo pradžia ir Lietuvos, ir Lenkijos literatūroje. Po metų antrame tome paskelbta poema „Gražina”, „Vėlinių" II ir IV dalys.
1826 m. Maskvoje pasirodė A. Mickevičiaus „Sonetai" - „Krymo sonetų" ciklas ir meilės sonetai, 1828 m. Peterburge poema „Konradas Valenrodas".
1832 m. Dresdene per keletą savaičių, pagautas ypatingo įkvėpimo, Mickevičius sukūrė „Vėlinių" III dalį. 1834 m. baigė paskutinį didelį poetinį kūrinį - poemą „Ponas Tadas".
Jaunystės polėkiai. „Odė jaunystei “
1820 m. parašytoje „Odėje jaunystei" reiškiamas jaunajai kartai būdingas stiprių jausmų ir plačių užmojų troškimas, jaunatviškas entuziazmas keisti pasaulį. Kaip Frydrichas Šileris (Friedrich Schiller) odėje „Džiaugsmui", Mickevičius skelbia žmo nių bendrystės, brolybės idėją, tikėjimą pasaulio atsinaujinimo galimybe, auštančia laisvės epocha:
Išvien visi, draugai jaunieji! Visų bendroji laimė - mūs tikslai. Vienybėj jkvėptoj jėga stiprėja, Išvien visi, draugai jaunieji!.. Laimingas kritęs kovoje tasai, Kuris kitiems padėjo kelią tiesiant Į rūmus ateities, j garbę šviesią.