• No results found

Nietzsche Antikristas

N/A
N/A
Protected

Academic year: 2021

Share "Nietzsche Antikristas"

Copied!
37
0
0

Loading.... (view fulltext now)

Full text

(1)

Friedrich Nietzsche

ANTIKRISTAS

Prakeiksmas krikščionybei

Pratarmė

Ši knyga skiriama nedaugeliui. Galbūt iš jų nė vieno dar nėra. Jais gali būti tie, kurie supranta manąjį Zaratustrą: kaip aš galėčiau juos supainioti su tais, kuriems tik dabar ausys dygsta? – Vien porytdiena priklauso man. Kai kurie gimsta posthum1.

Aplinkybės, kurioms susiklosčius mane supranta, o tuomet supranta verčiami būtinybės, – man yra per daug gerai žinomos. Dvasiniuose dalykuose, jei nori atlaikyti mano rimtumą, mano aistrą, privalai būti sąžiningas iki rūstumo. Privalai mokėti gyventi kalnuose, matyti dabartinės politikos plepumą ir tautinę savimeilę po savimi. Privalai būti abejingas, niekada neklausti, ar tiesa yra naudinga, ar stumia į pražūtį… Stiprybės polinkis į klausimus, kurių dar niekas nedrįsta kelti; drąsa tam, kas užginta, pasmerktis labirintui. Septynių vienatvių patirtis. Naujos ausys naujai muzikai. Naujos akys toliams. Nauja sąžinė lig šiol tiesoms-nebylėms. Ir valia aukštojo stiliaus glaustumui: sukaupti savo galią, savo įkvėpimą… Pagarba sau; meilė sau; besąlygiška laisvė sau…

Tad pirmyn! Tik tokie yra mano skaitytojai, mano tikrieji, man skirtieji skaitytojai: ar man rūpi

likusieji? Likusieji tėra tik žmonija. Žmoniją būtina pranokti galia, sielos didybe – panieka…

Friedrich Nietzsche 1

– Pažvelkime į save. Mes hiperborėjai2 – mes gerai žinome, kaip gyvename nuošaly. „Nei

sausuma, nei vandeniu nenukeliausi pas hiperborėjus“, – jau Pindaras3 tą žinojo apie mus. Anapus

šiaurės, ledo, mirties – mūsų gyvenimas, mūsų laimė…Mes atradome laimę, mes žinome kelią, mes radome išėjimą iš tūkstantmečių labirinto. Kas gi rado jį? Nejaugi šiuolaikinis žmogus? – „Aš nežinau, kur dėtis, aš visa, kas nežino, kur dėtis“, – dūsauja šiuolaikinis žmogus… Mes sirgome šia dabartimi, mes sirgom tingia taika, bailiu kompromisu, visu dorovingu dabarties Taip ir Ne

nevalyvumu. Šis pakantumas, širdies largeur4, kuris viską „atleidžia“, nes viską „supranta“, mus

veikia lyg sirokas. Verčiau gyventi tarp ledų nei tarp dabartinių dorybių kitiems pietų vėjams dvelkiant! Mes buvome ganėtinai narsūs, negailėjom nei savęs nei kitų, bet nežinojom ilgai, kur

link nukreipti mūsų narsą… Mes paniurom, mus praminė fatalistais. Mūsų lemtis (Fatum) buvo:

pilnatvė, įtampa, jėgų kaupimas. Mes troškome žaibo ir darbų, mes laikėmės kuo toliau nuo ištižėlių laimės, nuo „susitaikymo“… Perkūnija ore, tamsa gaubė mus kaip gamtoj – joks kelias nevedė

mūsų. Mūsų laimės formulė: vienas – taip, vienas – ne, tiesi linija, vienas tikslas…

2

Kas yra gera? – Visa, kas žmoguje sukelia valdžios jausmą, valią valdyti, pačią valdžią. Kas yra bloga? – Visa, kas kyla iš silpnybės.

Kas yra laimė? – Augančios valdžios jausmas, nugalimo pasipriešinimo jausmas.

Ne pasitenkinimo, bet daugiau valdžios; ne taika apskritai, bet karas; ne dorybė, bet sumanumas (renesanso stiliaus dorybė, virtù, išsilaisvinusi iš moralės dorybė).

Silpnieji ir nevykėliai turi žūti: tai pirmasis mūsų meilės žmogui teiginys. Ir čia dar reikia jiems padėti.

(2)

Kas yra žalingiau už bet kurią ydą? – Aktyvus gailestis visiems nevykėliams ir silpniesiems: krikščionybė…

3

Mano keliama problema yra ne tai, kaip žmonija turi užbaigti gyvųjų būtybių seką (žmogus yra pabaiga), o kokį žmogaus tipą reikia išauginti, kokio tipo, kiek vertingesnio, gyventi vertesnio, ateičiai būtinesnio, reikia norėti.

Šis vertingesnis tipas dažnai pasitaikydavo jau anksčiau, bet vien kaip laimingas atsitiktinumas, kaip išimtis, bet niekada kaip kažkas, ko buvo norėta. Priešingai – jo nepaprastai bijojo, lig šiol jis kėlė kone baimę, ir iš tos baimės žmonija norėjo, auklėjo ir sukūrė priešingo tipo žmogų: naminį gyvūną, bandos gyvūną, ligotą gyvūną – krikščionį…

4

Žmonija nesivysto gerėjimo, stiprėjimo ar kilnėjimo kryptimi, kaip paprastai tikima šiandien. „Pažanga“ yra tik šiuolaikinė idėja, tai yra klaidinga idėja. Dabartinis europietis savo verte daug kuo nusileidžia Renesanso laikų europiečiui; tiesiog nėra būtinybės tolesnį jo vystymąsi kilninti, didinti, stiprinti.

Visiškai kita prasme atskirais atvejais skirtingose žemės vietose ir skirtingose kultūrose iš esmės pasitaiko laimė atsirasti aukštesniajam tipui: palyginti su visa žmonija jis yra savotiškas antžmogis. Tokie laimingi atsitiktinumai ir nepaprasta sėkmė visada buvo ir galbūt visad bus galimi, o palankiomis sąlygomis tokia sėkmė gali aplankyti ištisas kartas, gentis, tautas.

5

Krikščionybės nevalia išpuošti ar išdabinti: ji paskelbė mirtiną karą šiam aukštesniajam žmogaus tipui, ji atsižadėjo visų esminių šio tipo instinktų; iš šitų instinktų ji iškošė blogį, blogą žmogų: stiprus žmogus tapo smerktinu tipu, „nenaudėliu“. Krikščionybė užstojo visus silpnuosius, pažemintuosius, nevykėlius, iš prieštaros stiprų gyvenimą palaikantiems instinktams ji sukūrė idealą; ji sugadino patį dvasiškai stiprių natūrų protą, nes jį išmokė aukščiausias dvasines vertybes jausti kaip nuodėmingas, klaidingas, kaip pagundas. Štai apmaudžiausias pavyzdys: Pascalio, kuris tikėjo, kad jo protą sugadino gimtoji nuodėmė, pražūtis, o iš tiesų tik krikščionybė sugadino jį!

6

Man atsivėrė skaudus, kraupus reginys: aš nuplėšiau skraistę, dengusią žmogaus sugedimą. Mano lūpose šis žodis yra apsaugotas bent nuo vieno įtarimo: kad jame glūdi moralinis kaltinimas žmogui. Šis žodis – norėčiau dar kartą pabrėžti – neturi moralinės prasmės, ir neturi tiek, kad tokį

sugedimą aš labiausiai jaučiu kaip tik ten, kur sąmoningiausiai buvo siekiama „dorybės“,

„dieviškumo“. Sugedimui aš teikiu, kaip galima jau atspėti, décadence'o prasmę: aš teigiu, kad visos vertybės, kurių dabar žmonija siekia kaip aukščiausio tikslo, yra décadence vertybės. Aš vadinu gyvūną, rūšį, individą, sugedusiu tada, kai jis netenka savo instinktų, kada jis renkasi, kada jis teikia pirmenybę tam, kas jam kenkia. „Kilnių jausmų“, „žmonijos idealų“ istorija – ko gero, aš privalau ją papasakoti – bemaž paaiškintų, kodėl žmogus yra taip sugedęs. Patį gyvenimą aš vertinu kaip augimo, ištvermės, jėgų kaupimo, valdžios instinktą: kur trūksta valios valdyti, ten veša nuopuolis. Aš teigiu, kad visoms aukščiausiosioms žmonijos vertybėms šitos valios trūksta, kad prisidengusios švenčiausiais vardais viešpatauja nuopuolio vertybės, nihilistinės vertybės.

(3)

7

Krikščionybę vadina užuojautos religija. Užuojauta yra priešinga tonizuojančioms emocijoms, stiprinančioms gyvenimo jausmo energiją: ji sukelia depresiją. Užjausdamas netenki jėgos.

Užjaučiant dar labiau auga ir didėja jėgos nuostolis dėl kančia paversto gyvenimo. Pati kančia per užuojautą tampa užkratu; susiklosčius aplinkybėms, dėl užuojautos atsiranda toks visuotinis gyvenimo ir gyvybinės energijos nuostolis, kad susidaro absurdiškas santykis su priežasties dydžiu (Nazariečio mirties atvejis). Toks pirmasis požiūris, bet esama ir svarbesnių. Tarkime, užuojautą matuojant pagal jos paprastai sukeliamų reakcijų vertę, jos pavojus gyvybei dar aiškesnis. Apskritai užuojauta kertasi su vystymosi dėsniu, kuris yra atrankos dėsnis. Ji palaiko tai, kas pribrendo žūti, ji gina gyvenimo posūnius ir nuteistuosius stodama jų pusėn; remdama visokio plauko nevykėlių armiją, gyvenimui ji suteikia niūrų ir įtartiną pavidalą. Užuojautą išdrįsta pavadinti dorybe (kiekviena kilni moralė ją laiko silpnybe); paskui nueita dar toliau: iš jos padarė dorybę, visų dorybių pradą ir šaltinį, žinoma, – to niekada nederėtų išleisti iš akių – tik nihilistinės filosofijos,

gyvenimo neigimą užrašiusios ant savo skydo, požiūriu Schopenhaueris buvo teisus: užuojauta

neigia gyvenimą, jį paverčia vertu neigti, – užuojauta yra nihilizmo praktika. Kartoju: šis slogus ir užkrečiamas instinktas nukryžiuoja visus instinktus, siekiančius palaikyti ir pakelti gyvenimo vertę, taip daugindamas vargą ir saugodamas visa, kas vargsta, jis yra pagrindinis décadence augimo įrankis – užuojauta nuvilioja į niekį!… Nesakoma „niekis“: sakoma „anapilis“ arba „Dievas“, arba „tikrasis gyvenimas“, arba nirvana, išganymas, palaima… Ši nekalta retorika iš religinės-moralinės idiosinkrazijos srities iškart pasirodo esanti toli gražu ne tokia nekalta, supratus, kokia tendencija čia apsisiaučia pakylėtų žodžių mantija: gyvenimui priešiška tendencija. Schopenhaueris priešiškai žvelgė į gyvenimą – todėl užuojauta jam tapo dorybe…Aristotelis, kaip žinia, užuojautoje įžvelgė liguistą ir pavojingą būseną, kurios atveju nepakenktų pavartoti purgeną: tragediją jis suprato kaip purgeną. Pradėjus nuo gyvenimo instinkto, iš tiesų reikėtų paieškoti priemonės, kuri suvarytų tokį geluonį, kad visas šitas liguistos ir gyvenimui pavojingos užuojautos skaudulys, koks yra atvejis su Schopenhaueriu (ir, deja, su visu mūsų literatūros ir meno décadence nuo Sankt-Peterburgo iki Paryžiaus, nuo Tolstojaus iki Wagnerio) sprogtų… Mūsų nesveikoje nūdienoje nėra nieko nesveikiau už krikščionišką užuojautą. Čia būti gydytoju, čia būti negailestingam, čia darbuotis peiliu – tai pridera mums, tai mūsų meilės žmogui atmaina, kurią jaučiame mes, filosofai, mes – hiperborėjai! – – –

8

Būtina pasakyti, ką mes laikome mūsų priešybe: teologus ir visa, kieno gyslomis teka teologo kraujas, – visą mūsų filosofiją… Reikėjo iš arti pamatyti lemtį, dar geriau, reikėjo ją pajusti savo kailiu, kone žūti nuo jos, kad daugiau nejuokautum su ja (mūsų gamtininkų ir fiziologų

laisvamanybė, mano galva, yra pokštas – jiems trūksta aistros šiuose dalykuose, jie nesikankina dėl jų). Kiekvienas apsinuodijimas plinta gerokai toliau nei manoma: aš aptikau teologų „puikybės“ instinktą visur, kur nūnai jaučiamasi „idealistais“, kur remiantis savo aukšta kilme pretenduojama pranokti tikrovę ir žiūrėti į ją, kaip į kažką svetima… Idealistas, visai kaip kunigas, visas skambias sąvokas laiko rankoje (ir ne tik rankoje!), jis žaidžia jomis, su palankia panieka žvelgdamas į „protą“, jausmus“, „garbę“, „gerovę“, „mokslą“; į visa tai žvelgia iš aukšto, kaip į žalingas ir gundančias galias, virš kurių grynojoje savastyje plevena „dvasia“: tarsi iki šiol romumas,

skaistybė, skurdas, žodžiu, šventumas nebūtų pakenkęs gyvenimui nepalyginti labiau nei visokios baisenybės ir ydos… Grynoji dvasia yra grynas melas… Kol kunigas, šis gyvenimo neigėjas, šmeižėjas, nuodytojas iš profesijos, laikomas aukštesnės padermės žmogumi, nėra atsakymo į klausimą: kas yra tiesa? Jei sąmoningą niekio ir neigimo gynėją laikome „tiesos“ šalininku, tai mes apverčiame tiesą aukštyn kojom…

(4)

9

Aš skelbiu karą šitam teologo instinktui: jo pėdsakus aš rasdavau visur. Kieno gyslomis teka teologo kraujas, tas išsyk į visus daiktus atsigręžia kreiva ir nedora puse. Iš čia išsirutuliojantis patosas vadinasi tikėjimu: užsimerkti kartą ir amžiams, kad nekentėtum nuo nepataisomo melo reginio. Ši ydinga optinė apgaulė sukuria moralę, dorybę, šventumą, švari sąžinė susiejama su

netikru matymu; pašventinus savąją optiką sąvokomis „Dievas“, „išganymas“, „amžinybė“,

reikalaujama jokiai kitai optikai neteikti reikšmės. Aš atkasdavau teologo instinktą visur: jis yra labiausiai paplitusi ir pati tikriausia požeminė melo forma, kokia tik yra žemėje. Visa, ką teologas jaučia esant teisinga, turi būti klaidinga: čia glūdi vos ne tiesos kriterijus. Jo giliausias savisaugos instinktas draudžia gerbti tikrovę kuriuo nors atžvilgiu ar tiesiog apreikšti ją žodžiais. Kur tik siekia teologų įtaka, ten iškreipiamas vertybių įkainojimas, būtinai susikeičia vietomis sąvokos „teisinga“ ir „klaidinga“: kas labiausiai kenkia gyvenimui, čia vadinama „teisinga“, o kas jį aukština, kelia, teigia, pateisina ir leidžia triumfuoti, vadinama „klaidinga“. Jei pasitaiko, kad teologai, kreipdamiesi į valdovų (arba tautų) „sąžinę“, ištiesia ranką į valdžią, mes neabejojame, kas iš esmės vyksta kiekvieną kartą: pabaigos valia, nihilistinė valia, siekianti valdyti…

10

Vokiečiai iškart supranta mane, kai sakau, jog teologų kraujas sugadino filosofiją. Protestantų pastorius yra vokiečių filosofijos senelis, pats protestantizmas yra jos peccatum originale5. Štai

protestantizmo apibrėžimas: vienpusis krikščionybės – ir proto – paralyžius… Tereikia ištarti „Tiūbingeno mokykla“6, kad suprastum, kas yra vokiečių filosofija iš esmės – klastingoji

teologija… Švabai yra geriausi Vokietijos melagiai, jų melas nekaltas… Iš kur tas džiūgavimas,

Kantui pasirodžius, apėmęs visą vokiečių mokslo pasaulį, kurio tris ketvirtadalius sudaro pastorių ir

mokytojų sūnūs, iš kur tas vokiečių įsitikinimas, dar šiandien keliantis atgarsį, jog nuo Kanto prasidėjo posūkis į geresnę pusę? Vokiečių mokslininke glūdįs teologo instinktas užuodė, kas nuo šiolei pasidarė galima…Atsivėrė slapta landa prie senojo idealo; sąvoka „tikrasis pasaulis“, sąvoka apie moralę kaip apie pasaulio esmę (du pikčiausi paklydimai, kokie tik gali būti!), dėl šelmiškai sukto skeptiškumo, jei nėra įrodomos, tai dabar daugiau nėra ir nuneigiamos… Protas, proto teisė nesiekia taip toli… Iš realybės padarė „regimybę“; iš perdėm pramanyto pasaulio, esaties pasaulio, padarė realybę… Kanto sėkmė yra tik teologo sėkmė: Kantas, kaip Lutheris, kaip Leibnizas, buvo dar vienas netvirtai ant kojų stovinčio vokiečių padorumo stabdys…

11

Dar vienas žodis prieš Kantą kaip moralistą. Dorybė privalo būti mūsų išradimas, mūsų asmeniškiausia savigyna ir reikmė: bet kuria kita prasme ji tėra tik pavojus. Kas nelemia mūsų gyvenimo, tas jam kenkia: dorybė tik iš pagarbos „dorybės“ sąvokai, kaip to norėjo Kantas, yra žalinga. „Dorybė“, „pareiga“, „gėris savaime“, beasmenio ir visuotinio pobūdžio gėris yra proto chimeros, kuriomis pasireiškia nuosmukis, kraštutinis gyvenimo nusilpimas, Karaliaučiaus

kiniškybė (Chinesentum). Svarbiausieji tvermės ir augimo dėsniai reikalauja priešingo dalyko – kad kiekvienas susirastų savo dorybę, savo kategorinį imperatyvą. Tauta pražūna, jei apskritai savo pareigą supainioja su pareigos sąvoka. Niekas taip giliai, taip ištisai nesugriauna kaip kiekviena „beasmenė“ pareiga, kiekviena auka abstrakcijos Molochui7. O nelaikyti Kanto kategorinio

imperatyvo pavojingu gyvybei!…Vien teologinis instinktas ėmėsi jį globoti! – Malonumas, glūdintis veiksme, kurį atlikti verčia gyvenimo instinktas, įrodo, kad jis yra teisingas veiksmas, o kiekvienas krikščioniškai dogmatiškų vidurių nihilistas supranta malonumą kaip prieštarą…Kas naikina greičiau nei prievarta žmogų dirbti, mąstyti, jausti be jokios vidinės būtinybės, be gilaus asmeninio pasirinkimo, be malonumo? Kaip „pareigos“ automatą? Kaip tik toks yra décadence,

(5)

netgi idiotizmo receptas… Kantas virto idiotu. – Ir jis buvo Goethe's amžininkas. Šį pražūtingą vorą laikė vokiečių filosofu, – ir dar tebelaiko!.. Aš sergėjuos, kad tik nepasakyčiau, ką manau apie vokiečius…Nejau prancūzų revoliucijoje Kantas nematė neorganinės valstybės formos perėjimo į

organinę? Nejau neklausė savęs, ar nėra tokio dalyko, kurio niekaip kitaip nepaaiškinsi, o tik kaip

moralinį žmonijos nusiteikimą, ir tuo visam laikui įrodytų „žmonijos polinkį į gėrį“? Kanto atsakymas: „Tai revoliucija“8. Klaidingas instinktas kartu ir atskirai, prigimties priešybė kaip

instinktas, vokiečių décadence kaip filosofija – štai kas yra Kantas! – 12

Aš palieku nuošalyje porą skeptikų, padorumo modelių filosofijos istorijoje, bet visi likusieji neatitinka pirminių intelektualaus sąžiningumo reikalavimų. Visi šie didieji svajotojai ir keistuoliai kartu paėmus elgiasi kaip moterėlės – „kilnius jausmus“ jie iškart laiko argumentais, „plastančią širdį“ – Dievybės dumplėmis, įsitikinimą – tiesos kriterijumi. Galop dar Kantas, kupinas „vokiškos nekaltybės“, šią sugedimo formą, šį intelektualios sąžinės trūkumą pamėgino moksliškai pridengti „praktinio proto“ sąvoka: jis tyčia išrado protą tuo atveju, kai apie protą negali būti nė kalbos, ypač kai moralė skelbia savo pakylėtą reikalavimą: „tu privalai“. Gerai pagalvojus, kad beveik visose tautose filosofas tėra vien tolesnė kunigo tipo raida, nesistebi jo savęs klaidinimu – šituo kunigo palikimu. Jei keli sau šventas užduotis, pavyzdžiui, sutaurinti, išgelbėti, išganyti žmoniją, jei

Dievybę nešiojies širdy, esi anapusinio imperatyvo ruporas, tai šitaip pašauktas atsiduri anapus visų vien racionalių vertinimų, – pats, pašventintas tokios užduoties, tampi aukštesniosios padermės tipu!.. Argi kunigui rūpi mokslas! Jis aukščiau už jį! – Ir kunigas iki šiol viešpatavo! – Jis apibrėžė sąvoką „tikra“ ir „netikra“!..

13

Nesumenkinkime to, kad mes patys, mes, laisvieji protai, jau esame „visų vertybių perkainojimas“, tikras karo ir pergalės šūkis, paskelbtas visoms senoms sąvokoms „tikra“ ir „netikra“. Vertingiausios įžvalgos ateina paskutinės; tačiau vertingiausia yra metodai. Visi dabartiniai mūsų moksliškumo metodai, visos prielaidos tūkstantmečiais susidurdavo su giliausia panieka; dėl to kai kuriuos pašalindavo iš „sąžiningų“ žmonių draugijos, – juos laikė „Dievo priešais“, tiesos niekintojais, „apsėstaisiais“. Mokslinė žmogaus prigimtis vertė jį būti čandala9

Visas žmonijos patosas – jos samprata apie tai, kuo privalo būti tiesa, kuo privalo būti tiesos tarnystė – buvo nukreiptas prieš mus: kiekvienas „tu privalai“ lig šiol buvo nukreiptas prieš mus… Mūsų nagrinėjami objektai, mūsų praktika, visa mūsų tyki, atsargi, įtari giminė – visa rodės jai visiškai neverta ir niekinga. – Galop mes visai teisėtai galime paklausti, ar tik ne dėl estetinio skonio žmonija taip ilgai skendėjo aklinoje tamsoje? Ji reikalavo iš tiesos tapybiško efekto, ji reikalavo ir iš pažįstančiojo, kad jis stipriai veiktų jausmus. Mūsų kuklumas ilgiausiai kėlė šleikštulį jos skoniui… O kaip jie tai nuspėjo, šitie Dievo kalakutai!..

14

Mes mokėmės iš naujo. Mes visur tapome kuklesni. Mes daugiau nekildiname žmogaus iš „dvasios“, „iš „dievybės“, mes grąžinome jį tarp gyvūnų. Mes jį laikome stipriausiu gyvūnu, nes jis – pats klastingiausias: tai lėmė jo dvasiškumas. Kita vertus, mes priešinamės tuštybei, galinčiai ir čia vėl apsireikšti, kad žmogus yra slaptasis gyvūnijos raidos tikslas. Jis anaiptol nėra kūrinijos vainikas, kiekviena būtybė greta jo yra pasiekusi tą pačią tobulybės pakopą…Tai teigdami, mes teigiame dar daugiau: žmogus, santykine prasme, yra labiausiai nevykęs gyvūnas, liguisčiausias, pavojingiausiai nutolęs nuo savo instinktų – bet kartu ir pats įdomiausias! – O dėl gyvūnų, tai Descartes'as pagirtinai drąsiai drįso išsakyti mintį, kad gyvūną galima suvokti kaip machina, – visa

(6)

mūsų fiziologija stengiasi įrodyti šį teiginį. Logiškai plėtodami šią mintį, mes nenustumiame į šalį ir žmogaus, kaip tai darė Descartes'as: dabartinė žmogaus samprata kaip tik krypsta į mechanistinę traktuotę. Anksčiau žmogui priskirdavo aukščiausiojo laipsnio savybę – „laisvą valią“; šiandien mes iš jo atėmėme net valią ta prasme, kad tuo mes norime pasakyti, jog valia neturi jokios galios. Senasis žodis „valia“ pažymi tik tam tikrą susumuojantį vektorių (Resultante), tam tikrą

individualios reakcijos rūšį, kuri būtinai lydi iš dalies priešingus, iš dalies derančius dirginimus: valia daugiau „neveikia“, daugiau „nejuda“… Kadaise žmogaus sąmonę, „dvasią“, laikė jo

aukštesnės kilmės, dieviškumo įrodymu; siekdami užbaigti žmogaus tobulėjimą jam patarinėjo lyg vėžliui įtraukti į save jausmus, nutraukti ryšius su žemiškais reikalais, išsinerti iš mirtingojo kūno: tada iš jo likdavo esmė, „grynoji dvasia“. Apie tai mes geriau manome: sąmonėjimą, „dvasią“, mes laikome santykiniu organizmo netobulumu, bandymu, žvalgymu, klaida ar pastanga, kuriai be reikalo švaistome daug nervinės galios; mes neigiame, kad kažkas, kol sąmoningai vyksta, gali tapti tobula. „Grynoji dvasia“ yra gryna kvailystė: jei nesiskaitysime su nervų sistema ir jausmais,

„mirtinguoju kūnu“, mes tik apsiskaičiuosime – ir nieko daugiau!.. 15

Nei krikščionių moralė, nei religija neturi jokio sąlyčio su tikrove. Vien tik menamos priežastys („Dievas“, „siela“, „Aš“, „dvasia“, „laisvoji valia“ – ar net „nelaisvoji“); vien tik menami veiksmai („nuodėmė“, „išganymas“, „malonė“, „bausmė“, „nuodėmių atleidimas“). Santykiai su menamomis

būtybėmis („Dievas“, „dvasios“, „sielos“); menamas gamtos mokslas (antropocentrinė, visiškai

neegzistuojanti sąvoka apie gamtines priežastis); menama psichologija (visiškas savęs

nesupratimas, malonių ar nemalonių visiems būdingų jausmų – pvz., nervus simpathicus10 būsenų –

aiškinimai, pasitelkus į pagalbą religinės-moralios idiosinkrazijos ženklų kalbą, – „atgaila“,

„sąžinės graužimas“, „šėtono gundymas“, „Dievo artumas“); menama teologija („Dievo karalystė“, „Paskutinis teismas“, „amžinasis gyvenimas“). Šis tikrų išmonių pasaulis savo nenaudai smarkiai skiriasi nuo svajonių pasaulio tuo, kad pastarasis atspindi tikrovę, o pirmasis iškraipo, nuvertina, paneigia ją. Tik sąvoką „natūra“ priešpriešinus sąvokai “Dievas“, žodis „natūralus“ turėjo tapti „smerktinas“ – viso šio išmonių pasaulio šaknis glūdi neapykantoje viskam, kas „natūralu“ (tikrovei!); šis pasaulis yra gilaus pasidygėjimo tikrove išraiška. Tuo viską galima paaiškinti. Kas vienintelis turi priežasčių atsimeluoti (wegzulügen) tikrovės? Tas, kuris nuo jos kenčia. Bet kentėti nuo tikrovės – reiškia būti nelaiminga tikrove… Nepasitenkinimo jausmo persvara prieš

pasitenkinimo jausmą yra visos pramanytos moralės ir religijos priežastis, o tokia persvara slepia savyje décadence formulę.

16

Tokią išvadą daryti mus verčia krikščioniškos Dievo sąvokos kritika. – Tauta, dar tikinti savimi, taip pat turi ir savo pačios Dievą. Jame ji garbina sąlygas, dėl kurių ji iškilo, – savo dorybes. Savo pasitenkinimą, savo valdžios jausmą ji perkelia į būtybę, kuriai už tai galima dėkoti. Kas turtingas – nori duoti; išdidžiai tautai reikia Dievo, kad aukotų… Esant tokioms prielaidoms, religija yra dėkingumo išraiška. Tauta yra pati sau dėkinga, ir padėkai išreikšti jai reikia Dievo. – Toks Dievas privalo galėti teikti naudą ir kenkti, būti draugu ir priešu; juo stebimasi tiek geruose, tiek bloguose dalykuose. Nenormali Dievo kastracija tik į gėrio Dievą čia būtų visiškai nepageidautina. Blogasis Dievas yra toks pat reikalingas kaip ir gerasis: juk ir už savo paties egzistavimą reikia dėkoti ne vien tik pakantumui ir žmoniškumui…Kam reikia Dievo, kuriam yra svetima rūstybė, kerštas, pavydas, pašaipa, klasta, smurtas, kuris nepažino ekstaziško pergalės ir naikinimo ardeurs?11 Toks

Dievas būtų nesuprantamas: kuriam tikslui jo reikia? – Žinoma, jei tauta žūva, jei jaučia, kad galutinai praranda tikėjimą ateitimi, viltį atgauti laisvę; jei nuolankumą įsisąmonina kaip pirmąją būtinybę, o nuolankumo dorybes – kaip jos išlikimo sąlygas, tai ir Dievas privalo pasikeisti. Dabar

(7)

jis pasidaro landus, baikštus, drovus, siūlo „dvasios ramybę“, pamiršti neapykantą, atlaidžiai elgtis, „mylėti“ draugą ir priešą. Jis nuolat moralizuoja, įšliaužia į kiekvienos asmeninės dorybės guolį, tampa kiekvieno Dievu, tampa privačiu asmeniu, kosmopolitu… Kadaise jis atstovavo tautai, jos stiprybei, visam tautos sieloje slypinčiam agresyvumui ir valdžios troškimui – dabar jis tėra tik gerasis Dievas… Iš tiesų dievai neturi jokios kitos alternatyvos: arba jie yra valia valdyti, ir tada tampa tautos dievais, – arba jie yra negalia valdyti – ir tuomet jie iš būtinybės tampa geri…

17

Kur valia valdyti susilpnėja bet kokia forma, ten kaskart įvyksta ir fiziologinis nuosmukis,

décadence. Décadence dievybė, išromijus jos vyriškiausias dorybes ir potraukius, nuo šiol būtinai

virsta fiziologiškai atsilikusių, silpnųjų Dievu. Jie patys savęs nevadina silpnaisiais, jie save vadina „geraisiais“… Be jokių užuominų yra aišku, kokiomis istorijos akimirkomis dualistinė gero ir blogo dievo išmonė tampa galima. To paties instinkto vedini, pavergtieji savo dievą nužemina iki

„savaime gero“ dievo, o kartu pašalina visas geras savybes iš savo pavergėjų dievo; jie atkeršija savo ponams, jų dievą paversdami velniu. – Gerasis dievas, lygiai kaip ir velnias, yra décadence išperos. Kaip šiandien galima taip pasiduoti krikščionybės teologų naivumui, kad drauge su jais dekretu skelbtum, jog tolesnė dievo sąvokos raida nuo „Izraelio dievo“, tautos dievo iki krikščionių Dievo, viso gėrio įsikūnijimo, yra pažanga? – Bet pats Renanas12 taip daro. Tarsi Renanas turėtų

teisę į naivumą! Tačiau į akis krenta priešingas dalykas. Jei iš dievo sąvokos yra pašalintos kylančio gyvenimo prielaidos, visa stiprybė, narsa, valdingumas, išdidumas, jei jis žingsnis po žingsnio nusmunka iki pavargėlių lazdos simbolio, visų skęstančiųjų paskutine viltimi, jei jis tampa vargdienių dievu, nusidėjėlių dievu, ligonių dievu par excellence13, o predikatas „išganytojas“,

„atpirkėjas“ apskritai prigyja kaip dieviškasis predikatas, – tai ką liudija toks tapsmas? Tokia dieviškumo redukcija? – Žinoma, kartu „Dievo karalystė“ išsiplėtė. Kadaise Dievas turėjo tik savo tautą, savo „išrinktąją“ tautą. Paskui jis, kaip ir jo paties tauta, patraukė svetur, ėmė klajoti. Ir nuo to laiko jis niekur nenustygo vietoje, kol galop visur netapo savu – didysis kosmopolitas, – kol į savo pusę nepatraukė „didelės daugybės“ ir pusę žemės. Bet „didelio skaičiaus“ Dievas, demokratas tarp dievų, vis dėlto netapo išdidžiu pagonių dievu: jis liko žydas, liko užkampio dievas, visų tamsių pakampių ir vietų, visų nesveikų pasaulio buveinių dievas!.. Jo pasaulio karalystė yra kaip ir anksčiau požemio karalystė, ligoninė, souterrain'o14 karalystė, geto karalystė… Ir jis pats toks

blyškus, toks silpnas, toks décadent… Netgi blyškiausieji iš blyškiausiųjų, ponai metafizikai, sąvokų albinosai tapo jo šeimininkais. Jie raizgė jį ligi tol, kol jis pats, užhipnotizuotas jų judesių, netapo voru, netapo metafiziku. Nuo šiol pasaulį jis audė iš savęs – sub specie Spinozae15, – nuo šiol

jis mainėsi, vis labiau plonėdamas ir blykšdamas, tapo „idealu“, tapo „grynąja dvasia“, tapo

„absolutum“, tapo „daiktu savaime“… Dievybės nuopuolis: Dievas tapo „daiktu savaime“…

18

Krikščioniška dievo sąvoka – dievas kaip ligonių dievas, dievas kaip voras, dievas kaip dvasia – yra viena baisiausiai iškreiptų dievo sąvokų, kurios tik kada buvo žemėje; galbūt ji net yra matas, parodantis atvirkštinės dievo tipo raidos gylį. Dievas, išsigimęs į gyvenimo prieštarą, užuot buvęs jo pragiedrėjimu ir amžinuoju Taip! Dievas, skelbiąs karą gyvenimui, gamtai, gyvenimo valiai! Dievas kaip „šio pasaulio“ bet kokio šmeižto, melo apie „aną pasaulį“ formulė! Dievas,

sudievinantis „nebūtį“, laiminantis nebūties valią!.. 19

Stipriosios Šiaurės Europos rasės neatstūmė nuo savęs krikščionių Dievo, ir tai iš tiesų nedaro garbės jų religiniam gabumui, o juo labiau jų skoniui. Jie privalėjo susidoroti su tokia liguista ir

(8)

nukaršusia décadence išpera. Už tai, kad jie nesusidorojo su juo, juos lydi prakeiksmas: visais savo instinktais jie perėmė liguistumą, nukaršimą, prieštarą, nuo tada jie daugiau nesukūrė jokio dievo! Beveik du tūkstantmečiai – ir nė vieno naujo Dievo! Bet tai vis jis – lyg teisėtai, lyg dievą

kuriančios jėgos ultimatum ir maximum, žmogaus creator spiritus16, – vis šitas apgailėtinas

krikščioniško monotono-teizmo Dievas! Šis nuopuolio hibridas iš nieko, sąvokos ir prieštaros, kuriame sankciją gavo visi décadence instinktai, visas sielos bailumas ir nuovargis!

20

Smerkdamas krikščionybę, aš visai nenorėčiau nuskriausti giminingos religijos, savo šalininkų kiekiu net pranokstančią krikščionybę, – budizmo. Abi priklauso nihilistinėms religijoms – jos yra

décadence religijos, – abi neįtikėtinai nepanašios viena į kitą. Dabar jas galima palyginti, ir už tai

krikščionybės kritikas yra labai dėkingas indų mokslininkams. Budizmas yra šimtą kartų

tikroviškesnis už krikščionybę, – jis paveldėjo teisę objektyviai ir blaiviai kelti esminius klausimus, jis atėjo po šimtmečiais trukusio filosofinio judėjimo; jam pasirodžius, su sąvoka „dievas“ jau buvo baigta. Iš tikrųjų budizmas yra vienintelė pozityvi religija istorijoje; net savo pažinimo teorijoje (griežtame fenomenalizme) jis nesako: „kova su nuodėme“, bet iki galo pripažindamas tikrovę sako: „kova su kančia“. Po savęs jis palieka moralės sąvokų saviapgaulę – tuo smarkiai skirdamasis nuo krikščionybės, – jis stovi, mano žodžiais tariant, anapus gėrio ir blogio. Štai du fiziologiniai faktai, kuriais jis remiasi ir kurie krenta į akis: pirma – perdėtas dirglumas, pasireiškiantis rafinuotu imlumu skausmui, paskui – perdėtas dvasiškumas, pernelyg ilgas gyvenimas tarp sąvokų ir loginių procedūrų, lemiantis asmeninio instinkto pasidavimą „beasmenio“ prado naudai ir savo nenaudai. (Abi būsenos, iš patirties bent žinomos kai kuriems mano skaitytojams – „objektyviems“ kaip ir aš pats.) Šios fiziologinės sąlygos sukėlė depresiją: savo higiena Buddha ir stojo prieš ją. Kovai su ja jis pataria gyventi gamtoje, klajoti; saikingai maitintis ir rinktis maistą; atsargiai vartoti svaigiuosius gėrimus; taip pat būti atsargiam su afektais, kurie skatina tulžies išsiskyrimą, įkaitina kraują;

nesijaudinti nei pačiam, nei dėl kitų. Jis reikalauja raminančių ar linksminančių vaizdinių, jis

sugalvoja būdus kitiems nuo savęs atpratinti. Gėrį, draugiškumą jis supranta kaip sveikatos priedermę. Malda, kaip ir askezė, yra nepriimtina; jokio kategorinio imperatyvo, apskritai jokios

prievartos net vienuolių bendruomenėje (iš kurios visada galima pasitraukti). Visa tai būtų

priemonės perdėtam dirglumui sustiprinti, kaip tik todėl jis visai nereikalauja kovoti su kitamaniais; jo mokymas labiausiai priešinasi keršto, antipatijos, ressentiment17 jausmui („nesantaika

nesantaikos nepanaikinsi“: jaudinantis viso budizmo priedainis…) Ir iš tikrųjų: kaip tik šie afektai būtų tikrai liguisti pagrindinio, dietinio tikslo atžvilgiu. Aptikęs dvasinį nuovargį, pasireiškiantį pernelyg dideliu „objektyvumu“ (tai yra asmeninio intereso silpnėjimu, svorio centro, „egoizmo, netekimu), jis kovoja su tuo, tvirtai kildindamas dvasinius interesus iš asmeninio prado. Buddhos moksle egoizmas tampa priesaku: „Būtina tik viena: kaip tau išsivaduoti nuo kančios“, kuris reguliuoja ir apibrėžia visą dvasinę dietą (ko gero, reikia prisiminti vieną atėnietį, paskelbusį karą grynajam „moksliškumui“, būtent Sokratą, asmeninį egoizmą pakylėjusį į moralės problemų sritį).

21

Nepaprastai švelnus klimatas, giedras romumas ir papročių liberalumas, jokio karingumo – štai budizmo prielaidos, lygiai taip pat kaip aukščiausieji ir net išsilavinusieji sluoksniai, kurie tapo judėjimo židiniu. Linksmumas, ramybė, norų neturėjimas kaip aukščiausias tikslas – štai taip

pasiekiamas savo tikslas. Budizmas nėra vien tobulumo siekianti religija: tobulumas čia yra

normalus dalykas.

Krikščionybėje pavergtųjų ir engiamųjų instinktai iškyla į paviršių: kaip tik žemiausieji sluoksniai joje ieško savo išganymo. Nuodėmės kazuistika, savikritika, sąžinės inkvizicija yra praktikuojami kaip mokymasis, vaistai nuo nuobodulio; čia nuolat (meldžiantis) puoselėjamas

(9)

afektas galingos esybės, vadinamos „Dievu“, atžvilgiu; čia tai, kas aukščiausia, laikoma

nepasiekiamybe, dovana, „malone“. Čia taip pat trūksta atvirumo: slapta vietelė, tamsus kampas yra krikščioniški dalykai. Čia niekinamas kūnas, higiena atmetama kaip geidulingumas; net bažnyčia ginasi nuo švaros (išvarius maurus, pirmoji krikščionių priemonė buvo uždaryti viešąsias pirtis, kurių vien Kordoba turėjo 270). Krikščioniškas yra tam tikras žiaurumas sau ir kitiems; neapykanta kitamaniams; valia persekioti. Niūrūs ir dirginantys vaizdiniai iškyla į pirmąją vietą; labiausiai trokštamomis ir garbingiausiomis vadinamos epileptiko būsenos; dieta parenkama liguistiems reiškiniams skatinti ir nervams perdėtai dirginti. Krikščioniška yra mirtina nesantaika žemės viešpačiams, „kilmingiesiems“ ir kartu uždara, slapta konkurencija (jiems paliekamas „kūnas“, o

sau norima tik „sielos“…). Krikščioniška yra neapykanta protui, išdidumui, drąsai, laisvei, proto libertinage18, krikščioniška yra neapykanta jausmams, jausmų džiaugsmams, džiaugsmui

apskritai…

22

Kai krikščionybė paliko savo pirmapradę dirvą – žemiausiuosius sluoksnius, antikinio pasaulio

padugnes, – kai ji išėjo siekdama valdyti barbarų tautas, tada ji turėjo labiau remtis ne pavargėliais,

o širdyje sulaukėjusiais ir besikankinančiais žmonėmis – stipriais žmonėmis, tačiau nevykėliais. Vidinis nepasitenkinimas, kankinimasis čia neįgyja per didelio dirglumo ir imlumo skausmui kaip budistams, greičiau atvirkščiai – atsiranda nepaprastai stiprus troškimas sukelti skausmą, sumažinti vidinę įtampą priešiškais veiksmais ir vaizdiniais. Krikščionybei reikėjo barbariškų sąvokų ir vertybių barbarams užvaldyti: toks yra pirmagimio aukojimas, kraujo gėrimas per Paskutinę vakarienę, dvasios ir kultūros niekinimas, visokiausi – kūniški ir dvasiški – kankinimai, kulto pompa. Budizmas yra vėlyvųjų, gerų, romių, itin dvasingų, pernelyg imlių skausmui, religija

(Europa tam dar toli gražu nepribrendo); jis yra grįžimas į džiaugsmą ir linksmumą, į dvasios dietą, į tam tikrą kūno užgrūdinimą. Krikščionybė nori valdyti plėšrūnus; jos priemonė yra juos

susargdinti; silpninimas yra krikščioniškas prijaukinimo, civilizacijos receptas. Budizmas yra

pavargusios ir užsibaigiančios civilizacijos religija, krikščionybė tokios civilizacijos dar neaptinka; susidėjus aplinkybėms, ji pati ją sukuria.

23

Budizmas, kartoju, yra šimtąkart šaltesnis, teisingesnis, objektyvesnis. Daugiau jam nereikia savo kančiai, savo sopuliui suteikti padorumo jį traktuojant kaip nuodėmę, – jis tiesiog sako, ką galvoja: „aš kenčiu“. Barbarui, atvirkščiai, kančia pati savaime yra kažkas nepadoraus: pirmiausia jam reikia aiškinimo, kad prisipažintų, jog kenčia (jo instinktas jam liepia neigti kančią, ją tylomis iškentėti). Čia žodis „velnias“ pasireiškė kaip malonė: jis buvo itin stiprus ir baisus priešas – nereikėjo gėdytis kenčiant nuo tokio priešo.

Krikščionybė turi keletą pamatinių, Rytams būdingų subtilybių. Pirmiausia, ji žino, kad savaime nesvarbu, ar kažkas yra teisinga ar ne, bet nepaprastai svarbu, jei tikima, jog tai teisinga. Tiesa ir tikėjimas, kad kažkas yra teisinga, yra du, visiškai vienas nuo kito nutolę, kone priešingi interesų pasauliai: į vieną ir į kitą veda visiškai skirtingi keliai. Kas tai žino, Rytuose prilygsta kone išminčiui: tai supranta brahmanai, tai supranta Platonas, taip pat kiekvienas ezoterinės išminties sekėjas. Jei, pavyzdžiui, laimės esmė yra tikėti, jog esi išgelbėtas nuo nuodėmės, tam nereikia prielaidos, kad žmogus yra nuodėmingas, o reikia, kad jis jaustųsi toks esąs. Bet jei apskritai reikia tikėjimo, tuomet būtina apjuodinti protą, pažinimą, ieškojimą: kelias į tiesą tampa uždraustu keliu. – Stipri viltis yra kur kas didesnis gyvenimo stimulas nei bet kokia iš tiesų aplankiusi laimė.

Kenčiantiems reikia palaikyti viltį, nepaneigiamą jokia tikrove, nepašalinamą išsipildymu – ano pasaulio viltį. (Kaip tik dėl šios savybės palaikyti nelaiminguosius graikai viltį laikė blogiausia iš blogybių, iš tiesų klastinga blogybe: ji pasiliko blogybių skrynioje). – Kad meilė būtų galima,

(10)

Dievas privalo būti asmuo; o kad galėtų prabilti žemiausieji instinktai, Dievas privalo būti jaunas. Moterims uždegti – priešais išstatyti gražų šventąjį, vyrams – Mariją. Visa tai buvo daroma dėl to, kad krikščionybė viešpatautų ten, kur kulto sąvoka susiformavo Afroditės ar Adonio kultais.

Skaistybės reikalavimas sustiprina vidinį religinio instinkto veržlumą, – kultą jis daro šiltesnį,

svajingesnį, nuoširdesnį. – Meilė yra tokia būsena, kai žmogus daiktus dažniausiai mato tokius, kokie jie nėra. Čia viešpatauja iliuzinė galia, taip pat saldinanti, permainanti galia. Mylint galima ištverti daugiau nei paprastai, galima iškentėti viską. Reikia sugalvoti religiją, kuri skatintų mylėti; mylint galima ištverti didžiausias gyvenimo blogybes – jų išvis daugiau nepastebima. – Štai tiek apie tris krikščioniškas dorybes – tikėjimą, meilę, viltį; aš jas vadinu trimis krikščioniškomis

gudrybėmis. – Budizmas yra per daug brandus, be to, per daug pozityvus, kad griebtųsi panašių

gudrybių.

24

Aš čia paliesiu tik krikščionybės atsiradimo problemą. Pirmasis šios problemos sprendimo teiginys yra toks: krikščionybės negalima suprasti be dirvos, kurioje ji išaugo, – ji nėra žydiškam instinktui priešiškas judėjimas, ji pati yra nuosekli jo tąsa, tolesnė jo šiurpą keliančios logikos išvada. Remiamasi pačia Atpirkėjo formule: „Išganymas ateina iš žydų“. Antrasis teiginys yra toks: psichologinį galilėjiečio tipą dar galima atpažinti, bet tik visiškai išsigimęs (kartu būdamas

iškraipytas ir perkrautas svetimų bruožų) jis galėjo tikti tam, kam jį panaudojo, t.y. žmonijos

Išganytojo tipui.

Žydai yra nuostabiausia pasaulio istorijos tauta, nes susidūrusi su dilema: būti ar nebūti, ji su siaubą keliančiu sąmoningumu pasirinko bet kokia kaina būti: ši kaina buvo radikalus visos gamtos, viso natūralumo, visos tikrovės, viso vidinio, taip pat ir išorinio pasaulio iškraipymas. Jie atsiribojo

nuo visų sąlygų, kuriomis tauta lig šiol galėjo ir turėjo gyventi, jie iš savęs sukūrė priešybės sąvoką natūralioms sąlygoms – jie iš eilės nepataisomai pavertė religiją, kultą, moralę, istoriją, psichologiją šių natūralių vertybių prieštara. Su panašiu reiškiniu mes susiduriame dar kartą, tik neapsakomai

išaugusių proporcijų, nors jis – tik kopija: krikščionių bažnyčia palyginti su „šventųjų tauta“ negali pretenduoti į originalumą. Kaip tik todėl žydai yra likimiškiausia tauta pasaulio istorijoje: jos tolesni padariniai taip iškreipė žmoniją, jog dar šiandien krikščionis gali jaustis esąs antižydas,

nesuvokdamas, kad yra jis paskutinė judaizmo išvada.

Savo „Moralės genealogijoje“ aš pirmą kartą parodžiau aristokratiškos moralės ir

ressentiment'o moralės sąvokų priešingybę, pastarąją kildindamas iš pirmosios neigimo, bet

pastaroji ir sudaro visą žydišką-krikščionišką moralę. Norėdamas sakyti Ne viskam, kas žemėje yra

kylantis gyvenimo judėjimas, sėkmė, galia, grožis, savęs teigimas, genijumi tapęs ressentiment'o

instinktas privalėjo sugalvoti kitą pasaulį, kuriame bet kuris gyvenimo teigimas atrodė blogas, smerktinas pats savaime. Psichologiniu požiūriu žydų tauta yra nepaprastai gaji ir gyvybinga tauta, kuri atsidūrusi nepakeliamose sąlygose savanoriškai, vedina giliausios išlikimo išminties, palaiko visų décadence'o instinktų pusę, – ne todėl, kad yra jų valdoma, o todėl, kad nujautė juose glūdinčią jėgą, su kuria ji gali atsilaikyti prieš „pasaulį“. Žydai yra visų décadents atitikmuo: jie sugebėjo

pavaizduoti juos iki iliuzijos, su genialios aktorystės non plus ultra jie sugebėjo atsistoti visų décadence'o judėjimų priekyje (kaip Pauliaus krikščionybė), kad iš jų sukurtų ką nors stipresnį už

bet kurį kitą gyvenimą teigiantį judėjimą. Judaizme ir krikščionybėje valdžios siekiančiai žmonių padermei, t.y. kunigų padermei, décadence yra tik priemonė: šita žmonių padermė yra gyvybiškai suinteresuota susargdinti žmoniją ir „gėrio“ ir „blogio“, „tiesos“ ir „melo“ sąvokas apversti gyvybei pavojinga ir pasaulį šmeižiančia prasme.

(11)

Izraelio istorija19 yra neįkainojama kaip tipiška, visų natūralių vertybių išgamtinimo

(Entnatürlichung) istorija: aš ją paaiškinsiu penkiais faktais. Iš pradžių, karalių laikais ir Izraelį siejo teisingas, t.y. natūralus, santykis su visais daiktais. Jo Jahvė buvo galios suvokimo, džiaugsmo savaime, vilties savaime išraiška: iš jo laukė pergalės ir išganymo, kartu su juo tikėjo, kad gamta duoda tai, ko tautai reikia, – visų pirma lietų. Jahvė yra Izraelio Dievas ir, vadinasi, teisingumo Dievas: tokia yra kiekvienos, galią turinčios ir švaria sąžine ja besinaudojančios tautos logika. Švenčių metu pasireiškia abu šios tautos savęs teigimo bruožai: ji dėkoja už ją iškeliančią didžią lemtį, už metų laikų kaitą ir sėkmingą gyvulių auginimą ir žemės dirbimą. – Tokia padėtis dar ilgai buvo laikoma idealu, net ir po jos liūdno galo nuo anarchijos iš vidaus, asirų – iš išorės. Bet tauta tvirtai laikėsi mieliausio vaizdinio – karaliaus, kuris yra geras kareivis ir griežtas teisėjas,

pirmiausia tipiško pranašo Izaijo (t. y. akimirkos kritiko ir satyriko), supratimu. – Bet svajonei buvo nelemta išsipildyti. Senasis Dievas daugiau nebegalėjo nieko, ką galėjo anksčiau. Jį būtų tekę palikti. Kas gi atsitiko? Pakeitė jo sąvoką, – jo sąvoką išgamtino: tokia kaina ją išlaikė. Jahvė, teisingumo Dievas, daugiau nėra siejamas tik su Izraeliu, daugiau nėra tautos savigarbos išraiška: jis tik sąlyginis Dievas… Jo sąvoka tėra įrankis agituojančių kunigų rankose visokią laimę aiškinti kaip atlygį, visokią nelaimę – kaip bausmę už priešgyniavimą Dievui, kaip „nuodėmę“: melagingą aiškinimą tariamai „dorovingos pasaulio tvarkos“, kuria kartą ir visiems laikams sukeičiamos natūralios „priežasties“ ir „pasekmės“ sąvokos. Dabar atlygiu ir bausme natūralų priežastingumą išvijus iš pasaulio, prireikė nenatūralaus priežastingumo: iš čia išplaukia visas tolesnis

nenatūralumas. Dievas, kuris reikalauja, – vietoj Dievo, kuris padeda, pataria, kuris iš esmės yra laimingas žodis drąsai ir pasitikėjimui įkvėpti... Moralė daugiau nėra tautos gyvenimo ir augimo sąlygų išraiška, jos esminis gyvenimo instinktas, bet, tapusi abstrakčia, ji virsta gyvenimo priešingybe, – morale kaip esminiu fantazijos iškrypimu, kaip visus daiktus nužiūrinčia „pikta akimi“. Kas yra žydiška, kas yra krikščioniška moralė? Nekaltybę praradęs atvejis; „nuodėmės“ sąvoka suteršta nelaimė; gera savijauta kaip pavojus, kaip „gundymas“; fiziologiškai prasta savijauta, užkrėsta sąžinės kirminu…

26

Dievo sąvoka suklastota; moralės sąvoka suklastota – žydų kunigai vien tuo neapsiribojo. Galima apsieiti be ištisos Izraelio istorijos: šalin ją! Šie kunigai padarė stebuklą iš klastotės, kurios dokumentinis pagrindas yra nemaža Biblijos dalis: savo tautos praeitį jie perkėlė į religiją, neregėtai pasityčiodami iš bet kokio padavimo, iš bet kokios istorinės tikrovės, tai yra iš jos sukurpę kvailą išganymo mechanizmą, kaltę Jahvei susieję su bausme, o dievobaimingumą – su atlygiu. Šį

gėdingiausią istorijos suklastojimo aktą mes jaustume kur kas skaudžiau, jei tūkstantmečiais trukęs

bažnytinis istorijos aiškinimas nebūtų mumyse atbukinęs sąžiningumo in historicis reikalavimų. Ir

filosofai antrino bažnyčiai: „moralinės pasaulėtvarkos“ melas lydi net visą naujausios filosofijos raidą. Ką reiškia „moralinė pasaulėtvarka“? Tai, kad kartą ir visiems laikams egzistuoja Dievo valia tam, ką žmogus gali ir ko negali daryti; kad tautos ir individo vertė matuojama pagal tai, kiek jis paklūsta ar nepaklūsta Dievo valiai; kad tautos ir individo likimuose Dievo valia pasireiškia kaip

vyraujanti jėga, t.y. baudžianti ir atlyginanti pagal paklusnumo matą. Tikrovė vietoj šio apgailėtino

melo teigia: parazituojantis žmogus, klestintis sveiko gyvenimo apraiškų sąskaita, t.y. kunigas, piktnaudžiauja Dievo vardu: dalykų padėtį, kuria remdamasis kunigas nustato daiktų vertę, jis vadina „Dievo karalyste“, o priemonę tokiai padėčiai pasiekti ar išlaikyti – „Dievo valia“; šaltakraujiškai ir ciniškai jis matuoja tautas, laikotarpius, individus atsižvelgdamas į jų naudos ar žalos kunigų viršenybei mastą. Tai matyti iš jų darbų: žydų kunigų rankose didingas Izraelio istorijos metas tapo nuopuolio metu; tremtis, ilgalaikė nelaimė virto amžina bausme už didingą metą – metą, kada kunigas dar buvo niekas. Galingas, visiškai laisvas ir sėkmingas Izraelio istorijos figūras jie prireikus pavertė niekingais landūnais, šventeivomis ar „bedieviais“, kiekvieną didelio įvykio psichologiją jie supaprastino idiotiška „paklusnumo ar priešgyniavimo Dievui“ formule.

(12)

Tolesnis žingsnis: „Dievo valia“, t.y. kunigų valdžios išlaikymo sąlygos, privalo būti žinoma, – tam reikia „apreiškimo“. Vokiškai: prisireikia didžiulės literatūrinės falsifikacijos – atrandamas

„Šventasis Raštas“; hieratinės pompos lydimas, su atgailos dienomis ir rypavimais dėl senų „nuodėmių“, jis tampa viešas. „Dievo valia“ yra seniai nustatyta: visa nelaimė kyla iš to, kad

„Šventojo Rašto“ šalinamasi… Jau Mozė apreiškė „Dievo valią“… Kas gi atsitiko? Kartą ir visiems laikams kunigas tvirtai ir pedantiškai suformulavo, ką jis nori turėti, „kas yra Dievo valia“,

neaplenkdamas jokių didelių ir mažų mokesčių, kuriuos jam privalėjo mokėti (jie nepamiršo ir skaniausių mėsos gabalėlių, nes kunigas – žlėgtainių rajūnas). Nuo šiol visas gyvenimas yra taip sutvarkytas, kad kunigas yra visur reikalingas; visais gyvenimo atvejais – gimstant, tuokiantis, sergant, mirštant, jau nekalbant apie auką („maistą“), – pasirodo šventasis parazitas, kad iš viso šito

pašalintų natūralumą: jo žodžiais, „pašventintų“… Mat būtina suvokti viena: kiekvienas natūralus

įprotis, kiekviena natūrali institucija (valstybė, teisėtvarka, santuoka, ligonių ir vargšų slauga), kiekvienas gyvenimo instinkto įteigtas reikalavimas, – žodžiu, visa, kas turi savo vertę pats

savaime, dėl kunigo parazitizmo (arba dėl „dorovinės pasaulėtvarkos“) iš esmės nuvertėja, tampa

antiverte (wert-widrig): be to, paskui dar reikia sankcijos, – būtina vertę teikianti galia, kuri

neigdama gamtą kartu sukuria vertybę… Kunigas nuvertina, išniekina gamtą: jis apskritai gyvuoja tik tokia kaina. – Priešgyniavimas Dievui, t.y. kunigui, „įstatymui“, dabar vadinamas „nuodėme“; priemonės „susitaikyti su Dievu“ yra, žinoma, priemonės, kurios nuodugniau laiduoja paklusnumą kunigui: tik kunigas „išgano“… Psichologiniu požiūriu kiekvienai kunigų tvarkomai visuomenei „nuodėmės“ yra būtinos: jos yra tikri galios svertai, kunigas gyvena iš nuodėmių, jam reikia, kad žmonės „nusidėtų“… Svarbiausia tezė: „Dievas atleidžia tam, kas atgailauja“ – vokiškai: kas

paklūsta kunigui.

27

Tokioje melagingoje dirvoje, kurioje kiekviena prigimtis, kiekviena natūrali vertybė, kiekviena

realybė sukeldavo prieš save giliausius valdančiosios klasės instinktus, ir išaugo krikščionybė,

realybei mirtinai priešiška forma, kurios iki šiol dar niekas nepranoko. „Šventoji tauta“, visur išlaikiusi tik kunigų vertybes, kunigų žodžius ir su šiurpą keliančiu nuoseklumu atsiribojusi nuo viso, kas žemėje dar turi galios, tokiais žodžiais kaip „šventvagystė“, „pasaulis“, „nuodėmė“, – ši tauta išvedė paskutinę savo instinkto formulę, logišką iki pat savineigos: krikščionybės pavidalu ji paneigė paskutinę realybės formą – „šventąją tautą“, „išrinktųjų tautą“, pačią žydišką realybę. Nepaprastos svarbos įvykis: mažytis maištingas judėjimas, pakrikštytas Jėzaus Nazariečio vardu,

dar tebeturi žydišką instinktą, – kitaip sakant, instinktą, kuris nebegali pakęsti kunigo kaip realybės,

kuris išranda dar abstraktesnę būties formą, dar nerealesnį pasaulėvaizdį nei tas, kurį nulemia bažnyčios organizacija. Krikščionybė neigia bažnyčią…

Aš nenumanau, prieš ką kitą buvo nukreiptas maištas, kurio pradininku teisingai ar klaidingai laikomas Jėzus, jei ne prieš žydų bažnyčią suprantant ją tokia prasme, kokia šį žodį vartojame šiandien. Tai buvo maištas prieš „geruosius ir teisinguosius“, prieš „Izraelio šventuosius“, prieš visuomeninę hierarchiją – ne prieš jų ištvirkimą, bet prieš kastą, privilegiją, tvarką, formulę, tai buvo netikėjimas „kilniaisiais žmonėmis“, Ne, pasakytas viskam, kas buvo kunigas ir teologas. Bet hierarchija, kuria dėl to nors ir buvo akimirką suabejota, buvo ramstis, ant kurio „vandenyje“ vis dar laikėsi žydų tauta, vargte išvargta paskutinė galimybė išlikti, jos ypatingos politinės egzistencijos

residuum20: ją užpulti – tolygu užpulti giliausią tautos instinktą, atspariausios, kuri kada tik nors

buvo žemėje, tautos valią gyventi. Šis šventasis anarchistas, pašaukęs prastuomenę, atstumtuosius ir „nusidėjėlius“, žydijos čandalas maištauti prieš vyraujančią tvarką kalbomis, kurios – jei tikėsime Evangelija – dar ir šiandien nuvestų į Sibirą, buvo politinis nusikaltėlis, nes tik toks jis gali būti

absurdiškai nepolitiškoje visuomenėje. Tai jį atvedė prie kryžiaus, tą įrodo užrašas ant kryžiaus. Jis

mirė dėl savo kaltės, – nėra jokio pagrindo teigti, nors ir kaip dažnai tai buvo daroma, kad jis mirė už kitų kaltes.

(13)

28

Visai kitas klausimas, ar jis pats suvokė tokį prieštaravimą ar tik kiti jautė šį prieštaravimą jame esant. Čia aš pirmąkart paliečiu psichologinę Išganytojo problemą.

– Prisipažinsiu, jog tik nedaugelį knygų skaitant aš susiduriu su tokiais nesklandumais, kokie iškyla skaitant Evangelijas. Šie nesklandumai yra visai ne tie, kuriuos įrodinėdamas mokytas vokiečių dvasios smalsumas šventė savo tikrai nepamirštamą triumfą. Toli jau tie laikai, kada aš, kaip kiekvienas jaunas mokslininkas, su išmintingu rafinuoto filologo lėtumu mėgavausi

neprilygstamojo Strausso veikalu21. Tada man buvo dvidešimt metų: dabar aš esu pernelyg tam

rimtas. Kam aš turiu sukti galvą dėl „padavimo“ prieštaravimų? Kaip apskritai drįstama legendas apie šventuosius vadinti „padavimu“! Pasakojimai apie šventuosius apskritai yra dviprasmiškiausia literatūra, kokia tik gali būti: mokslinius metodus taikyti ten, kur išvis nesama jokių dokumentų, man regis, iš pat pradžių yra žlugęs reikalas – vien mokytas dykinėjimas…

29

Mane kaip tik domina psichologinis Išganytojo tipas. Jis galėtų išlikti Evangelijose, nepaisant pačių Evangelijų, nors ir kaip jį sudarkytų ar perkrautų svetimais bruožais: taip, nepaisant legendų, išsilaikė Pranciškaus Asyžiečio tipas legendose apie jį. Svarbi yra ne tiesa apie tai, ką jis padarė, pasakė, kaip jis iš tikrųjų mirė, o klausimas, ar apskritai dar galima įsivaizduoti jo tipą, ar

„padavimai“ jį perteikė. Man žinomi mėginimai Evangelijose išskaityti netgi „sielos“ istoriją, regis, įrodo pasišlykštėtiną psichologinį lengvabūdiškumą. Ponas Renanas, šitas pajacas in psichologicis, Jėzaus tipui paaiškinti pateikė dvi visiškai netikusias sąvokas, kokios tik čia galėtų būti, – genijaus ir herojaus („héros“) sąvokas. Bet jeigu ir yra kas neevangeliška, tai – herojaus sąvoka. Kaip tik visa, kas yra kovos, kovinės savijautos priešybė, čia tapo instinktu: negalėjimas pasipriešinti čia tampa morale („nesipriešink piktam“ – svarbiausias Evangelijos žodis, tam tikra prasme jos raktas), ramybės, romumo, negalėjimo būti priešu palaima. Ką reiškia „geroji naujiena“? Rastas tikrasis gyvenimas, amžinasis gyvenimas – jis ne tik žadamas, jis yra čia, mumyse: gyvenimas meilėje, meilėje be nuolaidų ir išimties, be atstumo. Kiekvienas yra Dievo vaikas – Jėzus nepretenduoja į nieką vien tik dėl savęs, – o kaip Dievo vaikai visi yra lygūs… Ir paversti Jėzų herojumi! O koks nesusipratimas yra žodis „genijus“! Visa mūsų sąvoka, kultūrinė „dvasios“ sąvoka, pasaulyje, kuriame gyvena Jėzus, neturi jokios prasmės. Kalbant griežtai fiziologiškai, čia tiktų visai kitas žodis, žodis „idiotas“. Mes pažįstame liguisto dirglumo lytėjimo būseną, vis verčiančią krūptelti palytėjus, palietus tvirtą daiktą. Tokiam psichologiniam habitus suteikime galutinį loginį pavidalą, jį suprasdami kaip instinktyvią neapykantą bet kokiai realybei, kaip bėgsmą į tai, kas „nesuvokiama, “nesuprantama“, kaip pasibjaurėjimą bet kokia formule, bet kokia laiko ir erdvės sąvoka, viskuo, kas yra tvirta, kas yra papročiai, institucija, bažnyčia, kaip nuolatinį buvimą pasaulyje, kuris nesusijęs su jokia realybe, vien „vidiniame“, „tikrame“, „amžiname“ pasaulyje… „Dievo karalystė yra jumyse“…

30

Instinktyvi neapykanta realybei: tai yra kraštutinio jautrumo, apskritai vengiančio bet kokio „prisilytėjimo“, nes jis per giliai jaučia kiekvieną prisilytėjimą, kančiai ir dirglumui pasekmė.

Instinktyvus bet kokios antipatijos, bet kokios nesantaikos, bet kokių ribų ir atstumų šalinimasis

jaučiant: kraštutinio jautrumo kančiai ir dirglumui pasekmė, kuri kiekvieną pasipriešinimą,

kiekvieną privalėjimą priešintis jaučia kaip nepakeliamą nenorą (t.y. kaip žalingą, savisaugos instinkto atmetamą reiškinį), o palaimą (malonumą) supranta kaip nesipriešinimą viskam – tiek blogiui, tiek tam, kas pikta, – kaip meilę, kaip vienintelę, kaip paskutinę gyvenimo galimybę… Tai yra dvi fiziologinės realybės, kuriose ir iš kurių išaugo mokymas apie išganymą. Aš vadinu

(14)

jį tolesne hedonizmo raida, grindžiama ištisai liguistais principais. Jam giminiškas, nors dar turįs nemažą graikiško gyvybingumo ir nervinės galios priedą, yra epikūrizmas, pagoniškas mokymas apie išganymą. Epikūras – tipiškas décadentas: aš pirmasis jį tokį pripažinau. Skausmo, net be galo mažytės skausmo dalies baimė negali baigtis kuo nors kitu, jei ne meilės religija.

31

Aš nuspėjau savo atsakymą į klausimą. Jis grindžiamas prielaida, kad mus pasiekė tik smarkiai iškraipytas Išganytojo tipas. Šis iškraipymas pats savaime yra labai tikėtinas: toks tipas dėl daugelio priežasčių negalėjo likti grynas, vientisas, be priemaišų. Juk aplinka, kurioje sukinėjosi ši

nepažįstama figūra, turėjo palikti jam savo pėdsakų, tuo labiau pirmosios krikščionių bendruomenės istorija, lemtis: atgaline data ji praturtino jo tipą tokiais bruožais, paaiškinamais tik karo ar

propagandos sumetimais. Anas keistas ir ligotas pasaulis, į kurį mus įveda Evangelijos, – pasaulis tarsi iš vieno rusiško romano, kur, regis, susiduria visuomenės padugnės, nervų ligos ir „vaikiškas“ idiotizmas, – toks pasaulis, atsižvelgiant į visas aplinkybes, turėjo sušiurkštinti tipą: ypač pirmieji mokiniai tam, kad kažką suprastų, šią simboliais ir neapčiuopiamybėm išskidusią būtį išvertė į savo netašytą kalbą. Tik atlietas į geriau žinomas formas, jis ėmė jiems egzistuoti… Pranašas, Mesijas, būsimas teisėjas, dorovės skelbėjas, stebukladarys, Jonas Krikštytojas – tiek progų tipui iškraipyti… Pagaliau nenuvertinkime kiekvienos didelės, ypač sektantiško garbinimo proprium22: ji užglaisto

tikruosius, dažnai skaudžiai svetimus garbinamos būtybės bruožus ir idiosinkrazijas – ji jų net

nemato. Reikėtų apgailestauti, kad greta šio įdomiausio décadento negyveno koks nors

Dostojevskis, aš turiu omenyje, ką nors, kas mokėjo pajusti patrauklų tokio pakylėto, ligoto ir vaikiško mišinio žavesį. Dar vienas požiūris: toks tipas iš tiesų galėtų kaip décadence tipas vienyti daugybę ir prieštaringų savybių – tokios galimybės negalima visiškai atmesti. Tačiau viskas verčia nuo to susilaikyti: tokiu atveju padavimas turėjo būti itin patikimas ir objektyvus, bet mes turime pagrindo manyti priešingai. Tačiau atsiveria praraja tarp kalnų, jūrų ir laukų pamokslininko, kurio pasirodymas taip pat žavi kaip ir Buddhos pasirodymas, nors ir ne indiškoje aplinkoje, ir tarp puolimo fanatiko, mirtino teologų ir kunigų priešo, kurį Renano piktybė išliaupsino kaip „le grand

maître en ironie“23. Aš pats neabejoju tuo, kad pakankamai tulžies (ir net esprit24) iš įaudrintos

krikščioniškos propagandos būsenos sutekėjo į mokytojo tipą: pakankamai gerai žinoma, kad visi sektantai nė kiek nesivaržo iš savo mokytojo susikurpti apologiją. Kai pirmajai bendruomenei prisireikė teisiančio, vaidingo, širstančio, pikto, apsukraus teologo prieš teologą, ji susikūrė “Dievą“ pagal savo poreikius: ji nesvyruodama jam į lūpas įdėjo visiškai neevangelines sąvokas, be kurių negalėjo išsiversti: „antrasis atėjimas“, „Paskutinis teismas“, visokį laukimą ir pažadus.

32

Aš dar kartą sakau, jog esu priešingas tam, kad Išganytojo tipas būtų fanatikas: jau vien Renano pavartotas žodis impérieux25 panaikina tipą. „Geroji naujiena“ ir skelbia, kad daugiau nėra jokių

priešybių; Dangaus karalystė priklauso vaikams; tikėjimas, paskleistas čia, nėra iškovojamas, – jis yra čionai, jis yra nuo pat pradžių, jis yra į dvasingumą atkritusi vaikystė. Tokia užsitęsusi ir nesusiformavusi organizmo lytinė branda kaip degeneracijos padarinys bent fiziologams yra žinoma. Toks tikėjimas nepyksta, nebara, nesipriešina: jis neatneša „kardo“, jis nenujaučia, kiek jis gali iš karto perskirti. Jam įrodyti nereikia nei stebuklo, atlygio ar pažado, netgi „Rašto“: kiekvieną akimirką jis pats yra paties savęs stebuklas, savęs atlygis, savęs įrodymas, sava „Dievo Karalystė“. Šis tikėjimas taip pat neformuluoja savęs – jis gyvena, jis priešinasi formulėms. Tiesa, aplinkos, kalbos, išsilavinimo atsitiktinumas nulemia sąvokų ratą: pirmoji krikščionybė manipuliuoja tik judėjų-semitų sąvokomis (joms priklauso gėrimas ir valgymas per Paskutinę vakarienę – sąvokos, kuriomis bažnyčia taip piktnaudžiauja, kaip ir viskuo, kas žydiška). Bet reikia pasisaugoti, kad neįžvelgtum čia daugiau nei ženklų kalbos, semiotikos, progos kalbėti palyginimais. Kaip tik tai,

(15)

kad nereikia pažodžiui suprasti nė vieno žodžio, yra išankstinė sąlyga, kad šis antirealistas apskritai galėjo kalbėti. Tarp indų jis vartotų sankjos26 sąvokas, tarp kinų – Lao Dzi27 ir dėl to nejaustų jokio

skirtumo. Jėzų būtų galima, jei būsime pakantūs šiam pasakymui, pavadinti „laisvamaniu“ – niekam, kas pastovu, jis neteikia reikšmės: žodis užmuša; visa, kas pastovu, užmuša. Gyvenimo,

patirties sąvoka, kurią vienintelę jis pažįsta, priešinasi bet kokiam žodžiui, formulei, įstatymui,

tikėjimui, dogmai. Jis kalba tik apie vidinę esmę: „gyvenimas“ ir „tiesa“ ar „šviesa“ yra jo žodis vidinei esmei nusakyti; visa kita, visa realybė, visa gamta, pati kalba jam turi tik ženklo ir palyginimo reikšmę. Šitoje vietoje niekaip negalima apsirikti, nes tokia didelė pagunda, slypinti krikščioniškuose, tiksliau – bažnytiniuose prietaruose. Toks simbolistas par excellence stovi anapus religijų, kulto sąvokų, istorijos, gamtos mokslų, pasaulio patirties, pažinimo, politikos,

psichologijos, knygų, meno – jo „žinojimas“ yra tikra beprotybė, nenutuokianti, kad egzistuoja kažkas panašaus. Kultūra jam nežinoma net iš nuogirdų, jam nėra jokio reikalo kovoti su ja, – jis neneigia jos… Tas pats jam yra ir valstybė, visa pilietinė santvarka ir visuomenė, darbas, karas, – jis niekada neturėjo pagrindo neigti „pasaulį“, jis niekada nenumanė bažnytinės „pasaulio“ sąvokos… Būtent neigimas jam yra neįmanomas dalykas. Panašiai nėra ir dialektikos, nėra

vaizdinio apie tai, kad tikėjimą, „tiesą“ galima įrodyti argumentais (jo įrodymai yra vidinė „šviesa“, vidinis pasitenkinimas ir savęs teigimas, vien „įrodymai per jėgą“). Toks mokymas negali

prieštarauti, jis nesupranta, kad egzistuoja, gali būti ir kitokių mokymų, jis nemoka įsivaizduoti priešingos nuomonės… Kad ir kur jis susidurtų su ja, jis visada iš visos širdies užjausdamas sielosis dėl „aklumo“ – nes pats mato „šviesą“ – bet niekaip nepaprieštaraus…

33

Visoje „Evangelijos“ psichologijoje trūksta kaltės ir bausmės sąvokos; atlygio sąvokos – taip pat. Panaikinta „nuodėmė“, panaikintas bet koks santykinis atstumas tarp Dievo ir žmogaus – tai ir

yra „geroji naujiena“. Palaimos nežadama, ji nėra siejama su jokiomis sąlygomis: ji yra vienintelė

realybė; visa kita – simbolis, kad apie ją būtų kalbama…

Tokios padėties pasekmė persikelia į naują – evangelinę – praktiką. Ne tikėjimas išskiria krikščionį: krikščionis veikia, jis skiriasi kitokiu veiksmo būdu. Nei žodžiu, nei širdyje jis nesipriešina tam, kas jam yra bloga. Jis neskirsto į savus ir svetimus, į žydus ir nežydus (tiesą sakant, „artimas“ yra tikėjimo draugas, žydas). Jis ant nieko nepyksta, nieko neniekina. Jis nesirodo tiek teisme, tiek nesileidžia kaltinamas teisme („išvis neprisiek“). Jis nesiskirs su žmona jokiomis aplinkybėmis, net įrodžius jos neištikimybę. Viskas iš esmės yra vienas teiginys, viskas – vieno instinkto pasekmė.

Išganytojo gyvenimas buvo ne kas kita, kaip ši praktika; ne kas kita buvo ir jo mirtis…Daugiau jam nereikėjo jokių formulių, jokių apeigų bendrauti su Dievu – net maldos. Jis galutinai atsižadėjo žydų mokymo apie atgailą ir susitaikymą; jis žino, kad yra vienintelė gyvenimo praktika, su kuria žmogus jaučiasi esąs „dieviškas“, „palaimintas“, visuomet “Dievo vaikas“. Ne „atgaila“, ne „malda atleisti“ yra keliai Dievop: vien evangelinė praktika veda Dievop, ji pati yra „Dievas“. Tai, ko

atsikratė Evangelija buvo sąvokų „nuodėmė“, „nuodėmių atleidimas“, „tikėjimas“, „išganymas

tikėjimu“ sąvokų judaizmas – visą žydų bažnyčios doktriną paneigė „geroji naujiena“.

Gilus instinktas dėl to, kaip būtina gyventi, kad jaustumeisi „danguje“, kad jaustumeisi esąs „amžinas“, nors bet kokioje kitoje padėtyje nesijauti esąs „danguje“, – štai vienintelė psichologinė „Išganymo“ realybė. – Naujas virsmas, bet ne nauja tiesa…

34

Jei ką ir suprantu apie šį didį simbolistą, tai faktą, kad tik vidines realybes jis suvokė kaip realybes, kaip „tiesas“, – kad visa kita – gamtą, laiką, erdvę, istoriją – jis suprato kaip ženklus, kaip pretekstą palyginimams. „Žmogaus Sūnaus“ sąvoka nėra konkretus asmuo, priklausantis istorijai,

(16)

kažkas individualu, nepakartojama, bet „amžina“ esybė, nuo laiko sąvokos atsietas psichologinis simbolis. Tą patį ir net aukštesniąja prasme galima pasakyti apie šio tipiško simbolisto Dievą, apie „Dievo karalystę“, apie „Dievo sūniškumą“. Nieko nėra taip nekrikščioniška, kaip netašytos

bažnytinės sąvokos apie Dievą kaip apie asmenį, apie ateinančią „Dievo karalystę“, apie anapusinę

„Dievo karalystę“, apie „Dievo sūnų“ – antrąjį Trejybės asmenį. Visa tai primena – tebūnie man atleista už šį posakį – kumštį į akį, ir dar kokią akį! – į Evangelijos akį: pasaulinis-istorinis cinizmas simboliui išjuokti… Tačiau aišku kaip ant delno, ką žymi „Tėvo“ ir „Sūnaus“ simboliai, bet ne ant kiekvieno delno; tarkime: žodis „Sūnus“ reiškia įžengimą į visuotinio prašviesėjimo jausmą

(palaimą), o žodis „Tėvas“ – patį šį jausmą, amžinybės, tobulybės jausmą. Man gėda prisiminti, ką bažnyčia padarė iš šio simbolizmo: ar ant krikščioniško „tikėjimo“ slenksčio ji nepaklojo istorijos apie Amfitrioną28? Ir dar pridėjo dogmą apie „nekaltąjį prasidėjimą“?.. Bet kartu tuo prasidėjimui ji

užtraukė gėdą…

„Dangaus karalystė“ yra širdies būsena, o ne kažkas „virš žemės“ ar ateinąs „po mirties“. Evangelijai išvis trūksta natūralios mirties sąvokos: mirtis nėra tiltas, nėra perėjimas, jos nėra, nes ji priklauso visai kitam, tik tariamam pasauliui, turinčiam tik simbolinę reikšmę. „Mirties valanda“

nėra krikščioniška sąvoka. „Valandos“, laikas, fizinis gyvenimas ir jo krizės „gerosios naujienos“

mokytojui tiesiog neegzistuoja… „Dievo karalystė“ nėra kažkas, ko lauki; ji neturi jokio vakar ir jokio poryt, ji neateina po „tūkstančio metų“ – ji yra širdies patirtis; ji yra visur, jos niekur nėra…

35

Šis „gerosios naujienos skelbėjas“ mirė taip, kaip mokė, – ne „žmonėms išganyti“, o parodyti, kaip reikia gyventi. Po savęs žmonijai jis paliko praktiką, savo elgesį su teisėjais, persekiotojais, kaltintojais bei visokiu šmeižtu ir pašaipa – savo elgesį ant kryžiaus. Jis nesipriešina, negina savo teisių, nedaro nieko, kad apsisaugotų nuo kraštutinybės, negana to – jis prisišaukia jį… Ir jis maldauja, jis kenčia, jis myli su tais, tuose, kurie jam daro bloga… Žodžiuose, pasakytuose

nukryžiuotajam plėšikui, glūdi visa Evangelija. „Iš tiesų šitas yra Dievo žmogus, „Dievo Sūnus“, – tarė plėšikas. „Jei tai jauti“, – atsakė Išganytojas, – vadinasi, tu esi rojuje, vadinasi, tu irgi – Dievo Sūnus…“ Nesiginti, nepykti, nepatraukti atsakomybėn… Taip pat nesipriešinti blogiui – mylėti jį…

36

– Tik mes, išsilaisvinę protai, turime sąlygas suprasti tai, ko nesuprato devyniolika šimtmečių – turime instinktu ir aistra tapusį sąžiningumą, skelbiantį karą „šventajam melui“ labiau nei kuriam nors kitam melui… Žmogus yra nepaprastai nutolęs nuo mūsų atsargaus neutralumo, kupino meilės, nuo dvasios disciplinos, kuri vienintelė mums leido įminti tokius svetimus, tokius subtilius dalykus: žmogus visada su begėdiška savimeile troško naudos tik sau; tad pastatė bažnyčią

priešpriešindamas ją Evangelijai…

Kas ieškotų ženklo, jog kažkokia ironiška dievybė prikišo nagus prie didžiojo pasaulių žaidimo, tas turėtų nemažą pagrindą juo laikyti siaubingą klaustuką, vardu krikščionybė. Kadangi žmonija keliaklupsčiauja priešingai tam, kas sudaro Evangelijos kilmę, prasmę, teisę, o sąvokoje „bažnyčia“ šventu ji pripažįsta tai, ką „gerosios naujienos skelbėjas“ jautė stovint po savimi, už savęs, –

neapsimoka ieškoti didesnės pasaulinės-istorinės ironijos apraiškos… 37

– Mūsų šimtmetis didžiuojasi savo istoriniu jausmu: tad kaip buvo galima įtikėti, kad prie krikščionybės ištakų stovi netašyta pasakėčia apie stebukladarį ir išganytoją ir kad visa, kas dvasiška ir simboliška, tėra tik vėlesnė raida? Priešingai: krikščionybės istorija – būtent po mirties ant kryžiaus – yra istorija apie tolygiai didėjantį šiurkštų pradinio simbolizmo nesupratimą.

References

Related documents

In the first stage of a Phase II trial, the use of temoporfin (Foscan ® )-PDT showed increased tumoricidal effect due to deeper tissue penetration, resulting in a better tumor

always greatest at sea level. The breathing was easy along the square miles of freshly plowed and disced fields of the completely flat Pajaro River delta. The freshly turned earth

Changed with the D h the DEMO EMO VERSI VERSION ON of CAD-KAS P of CAD-KAS PDF-E DF-Edit ditor (http://ww or (http://www.cadk w.cadkas.com as.com)... Changed with the DEMO VERSION

In the Wireline Zone, the authors recommend that ILEC networks receive ongoing support to provide and maintain a network capable of providing broadband and voice grade

Abbreviations : mV = microvolts, ADSCs = adipose derived stem- cells, AFT = Autologous fat transplantation, AMD = age-related macular degeneration, BCVA = best corrected visual

This is Internal Audit’s opportunity to take back the lead on who provides assurance in our organisations, to rebalance the provision of assurance across the 3 lines of defence,

Years; HRSDC 2011) and the United Kingdom (Sure Start) have invested heavily in place- based approaches to improving early childhood development by providing universal access to

Greta - Anvil Creek Project Planning Deed - Final - 25.08.08.. persons