ISSN 1392–1126. PROBLEMOS. 2007 72
SOCIALINIAI REALYBËS ÐOU EKSPERIMENTAI
Þygintas Peèiulis
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Þurnalistikos institutas
Pietario g. 5-16, LT-03122 Vilnius Tel. 8686 56776
El. paðtas: zygintap@takas.lt
Straipsnyje analizuojamos uþdaros televizijos realybës ðou visuomenës. Socialiniuose televizijos ekspe-rimentuose galima áþvelgti paraleliø su realiai egzistuojanèiais ir teoriniais visuomenës modeliais. Nau-jomis technologinëmis priemonëmis modifikuojamas J. Benthamo panoptikonas. Realybës ðou daly-viai tampa þaliava konstruoti T. Hobbeso Leviatanà primenanèià dirbtinæ visuomenæ. Istorinë televizi-jos raida atspindi A. de Tocqueville’io áþvalgas apie aristokratinës ir demokratinës erdviø kovà bei visuomenei gresiantá demokratinio despotizmo pavojø. Plaèiai atvërusi duris eilinio pilieèio raiðkai, televizija tampa rûpestinga valdþia, aprûpinanèia visuomenæ malonumais.
Pagrindiniai þodþiai: televizija, realybës ðou, socialiniai eksperimentai, laikinos visuomenës.
Analitikai naujausiuosius realybës ðou þanrus laiko ir televizijos krizës apraiðka, ir jos noru prisitaikyti prie visuomenës pokyèiø. Skatinda-ma tam tikrus elgesio modelius, komercializuo-dama individø saviraiðkà, televizija padeda re-alizuoti troðkimus. Televizija lyg Pigmalijonas, ákvepiantis gyvybæ eiliniams savo herojams.
Televizijos siûloma konkurencinë avantiû-ra atveria galimybiø niekuo neiðsiskiriantiems þmonëms. Realybës ðou þenklina televizijos rai-dos ir visuomenës evoliucijos etapà. Svarbiau-si jo bruoþai – vieðas privaèiø erdviø atvërimas, fizinio ir psichologinio intymumo eksponavi-mas. Masinë komunikacija, tapusi priemone asmeninëms problemoms spræsti, realizuoja ra-dikalø visuomenës egoizmà.
Á vieðàjà erdvæ besiverþiantis privatumas de-monstruoja tam tikrus visuomenës krizës simp-tomus. Vienas ið jø – socialiniø ryðiø trûkinëji-mas. Televizija tampa ðiø ryðiø mezgëja, taiky-toja, guodëja. Drauge ji skatina griauti tabu, diktuoja elgesio, kalbësenos madas.
Realybës ðou kuria izoliuotas erdves – vir-tualià neorealybæ. Tai neegzistuojanèios tikro-vës pseudoprodukcija, tampanti eksperimen-tine socializacijos sistema, kurioje ðmëþuoja tikrovës schemø ir þenklø atspindþiai. Ekrane matome klasiø, lyèiø, generacijø sàveikà, èia realizuojami grupës formavimosi, brendimo, irimo procesai. Kuriamuose mikrokosmuose galime áþvelgti skirtingø visuomeniø metafo-ras: izoliuotos (sala, nuolatinio stebëjimo
ka-lëjimas), primityvios („Robinzonai“, „Iðgyve-nimas“), uþdaros („Didysis Brolis“), transfor-muotos („Þvaigþdþiø akademija“, „Kelias á þvaigþdes“). Arba ðeimos (bute, kaime), porø („Gundymø sala“), jaunimo, gyvenimo dþiun-glëse, armijoje imitacijos.
Socialinis eksperimentas tampa iðgyveni-mo, prisitaikyiðgyveni-mo, iðlikimo spektakliu. Visuo-menës perðvieèiamumo, saviraiðkos troðkimà televizija komercializuoja ávilkdama á patrauk-lø reginio rûbà.
Atsispyræ pagundai aptarti daugybæ realy-bës ðou fenomeno aspektø, ðiame tekste at-kreipsime dëmesá á paraleles, kurios socialinius televizijos eksperimentus sieja su realiais ir te-oriniais visuomenës modeliais.
Mûsø uþmojis – realybës televizijos stilisti-kà interpretuoti lyginant su J. Benthamo pa-noptikono, J. Hobbeso Leviatano ir A. de To-queville’io demokratijos despotizmo idëjomis. Virtualusis panoptikonas –
malonaus kalëjimo koncepcijos tàsa Realybës televizijos stilistikai pradþià davë 1999 metais Olandijoje sukurtas real life soap for-matas „Big Brother“ („Didysis Brolis“). Tele-vizijos projektui átakos turëjo JAV atliktas mokslinis eksperimentas, kurio tikslas – tirti nuo iðorës izoliuotø asmenø iðgyvenimo gali-mybes. Taip pat buvo plëtojama G. Orwello ro-mano „1984“ visuomenës valdymo komunika-cijos priemonëmis idëja.
Drastiðko televizijos eksperimento autoriams G. Orwellas buvo ir ákvëpimo ðaltinis, ir autori-tetas, uþ kurio galima pasislëpti. Anot D. Le Gay (2005: 48), realybës ðou kûrëjø aliuzija á „Didájá Brolá“ buvo kûrybiðkai plëtojama kopija, sàmo-ningas mëginimas pasitelkus þaidybiná diktatû-ros farsà apsidrausti nuo galimos kritikos.
Nuolatinio izoliuotø individø stebëjimo re-þimas virtualøjá realybës ðou kalëjimà sieja su
J. Benthamo naujàja kalëjimo architektûra – panoptikonu. Ekrane kuriamas kompaktiðkas drausminimo ir baudimo modelis, kuriame, kaip ir panoptikone, valdþia nuolat matoma (stebëjimo bokðto siluetas – TV kameros) ir neverifikuojama (neþinai, kada esi stebimas). Patekæs á nuolatinio stebëjimo zonà, pats individas imasi prievartiniø valdþios funkcijø, t. y. spontaniðkai leidþiasi jos valdomas, jis „sa-vyje árëþia valdþios santyká“ ir „tampa savo pa-ties pavergimo principu“ (Foucault 1998: 240). Ðtai kodël iðorinë valdþia tampa nekûniðka, su-kuriamas malonus kalëjimas – be grotø, gran-diniø ir spynø.
Masinës komunikacijos priemonëmis rea-lizuojamas stebëjimas sukelia panoptikono efektà. Ir televizijos kalëjime individai ásprausti jiems skirtoje erdvëje, jie kontroliuojami ir fik-suojami. Realybës ðou kalinys yra visø mato-mas, taèiau pats neturi ryðio su iðore arba ðis ryðys yra ribojamas. Stebëjimas masinës komu-nikacijos kanalais dar plaèiau atvërë duris iðorybei, didþiajam pasaulio teismui (Foucault 1998: 245). Centrinio bokðto priþiûrëtojo funk-cijas galime atlikti bet kuris ið mûsø.
Puota maro metu. Disciplinuotos ir ðvarios visuomeniø modeliai. Viliodamas malonumais, populiarumu, atpaþástamumu, realybës ðou plë-toja malonaus kalëjimo vizijà. Tai savanoriðko izoliavimosi vieta, paradoksalios erdvës – kalë-jimas-kurortas, þmoniø þvërynas, malonumø koncentracijos stovykla. Panaðios metaforos tai-komos ir klasikiniam panoptikonui. Jis taip pat lyginamas su karaliðkuoju þvërynu, kuriame gy-vûnus pakeièia þmonës, o skirstymà á rûðis – in-dividualus grupavimas (Foucault 1998: 241).
Negandas pateikdama kaip pramogà, rea-lybës televizija ákûnija puotos maro metu ávaiz-dá, kai epidemijos metu nebegalioja jokie ásta-tymai, panaikinti draudimai, kûnai susipina be jokios pagarbos, individai nusiima kaukes (Foucault 1998: 235).
Bet èia pat egzistuoja ir maro kaip ðventës antipodas – aktyvus valdþios ásikiðimas ir jëgos demonstravimas: padalinimas zonomis, regla-mentai, grieþta hierarchija. Ðventës ir paklusti verèianèios jëgos prieðprieða skatina realybës ðou vyksmà. Valdþios nenuoseklumas (tai grieþta, tai atlaidi) skatina kraðtutinumus ir nuotaikø, emo-cijø pulsavimà (nuo apatijos iki isterijos).
Realybës ðou vienu metu realizuojami du vienas kità papildantys kriziø valdymo bûdai – maro (netvarkos sutvarkymo, ásikiðant valdþiai) ir raupsuotøjø (atstûmimo, kontakto nutrau-kimo, iðtremiant uþ miesto sienos). Dalyviø grupavimasis, dirbtiniø dariniø sudarymas ar-ba iðardymas, provokuojantis, skatinantis ar baudþiantis iðorinës valdþios ásikiðimas imituo-ja disciplinuotos visuomenës, o eliminavimas (atstûmimas) – ðvarios visuomenës drausmina-muosius modelius.
Ekrane konstruojamo pasaulio taisykles kuria televizija, taèiau atstûmimo teisë atiduo-dama þiûrovams. Kadangi eliminavimo jëga yra iðorëje, todël izoliuotieji þiûrovams nuolat siunèia tam tikrus þenklus. Taigi vidinë realy-bës ðou kalëjimo erdvë ákûnija motiniðkà lizdo ðvelnumà, o iðorë – vyriðkà iðskyrimo jëgà.
Þiûrovui suteikiama eliminavimo galia aiðkintinas televizijos reginio populiarumas. Þiûrovai ákûnija anoniminës demokratijos jëgà, vadinamàjá auditorijos sadizmà (Jost 2003: 14). Masinës komunikacijos sàlygomis, kai þiûrovai tampa kolektyviniu televizijos panoptikono priþiûrëtoju, vieniðà tironà keièia daugumos ti-ronija. Stebëdami dalyviø elgesá, iðklausydami vieðas iðpaþintis (katalikiðkos tradicijos parodi-ja), kiekvienas tampame Didþiuoju Broliu.
Apverstas ekrano panoptikonas. J. Bentha-mas tobulino ið maro apimto miesto drausmi-namosios schemos kildinamà prievartinio ka-lëjimo modelá. Jo panoptikonas ákûnija iðorið-kai patrauklø, ekonomiðkos ir efektyvios val-dþios kalëjimà. Lygindamas niûrià tradicinio
kalëjimo aplinkà su naujàja architektûra, M. Foucault pastaràjà vadina aukðtyn kojom ap-verstu kalëjimu (1998: 237). Ið trijø klasikinio kalëjimo funkcijø (uþdaryti, atimti ðviesà, pa-slëpti) panoptikone lieka tik viena – uþdaryti. Tariama laisvë tampa apgaulingais spàstais, nes akinama ðviesa ir nuolatinis priþiûrëtojo þvilgs-nis ákalina labiau nei ðeðëlis, apsaugantis tik-rame kalëjime.
Virtualaus kalinio ir priþiûrëtojo santyká le-mia stebëjimo bûdas. Dalyvius nuolat sekan-èios televizijos kameros realizuoja valdymo jë-gà. Ði konfigûracija kuria pirmiau minëtà dau-gumos tironijos modelá, kai stebimieji yra ko-munikacinës sistemos centre, o þiûrovai suda-ro periferinius jos taðkus.
Realaus laiko transliacijos interneto tinklais metu virtualusis kalinys tampa dëmesio cen-tru ir pradeda valdyti auditorijà. Vertikalius ko-munikacinius ryðius pakeièia horizontalûs, su-sidedantys ið autonomiðkø srauto erdviø (Cas-stells 2005: 335–360). Sukuriamas apversto pa-noptikono efektas, kai realybës ðou herojus (ka-linys) ákalina auditorijà (priþiûrëtojus) (Jost 2002: 17).
Komunikacinio totalitarizmo ðventë. Im-provizuodama totalaus stebëjimo tema, tele-vizija realizuoja J. Benthamo idëjà sukurti tin-klà mechanizmø, budriø visur ir visada, aprë-pianèiø visuomenæ be spragø ir be atokvëpio (Foucault 1998: 247). Panoptinës sistemos tiks-las – sukurti drausminamøjø aparatø kupinà visuomenæ, funkcionuojanèià lyg paprastas ir lengvai pakeièiamas mechanizmas. Prastos re-putacijos uþdarà drausminamàjà institucijà (kalëjimà) turëjo pakeisti malonus kalëjimas, didinantis valdþios veiksmingumà ir nejuèia pa-vergiantis visuomenæ. Socialinius karantinus keièiant panoptiniu mechanizmu, formuojasi drausminamoji visuomenë, kurioje valdþios efektus pajunta visi – smulkiausi ir tolimiausi visuomenës kûno elementai.
Moderniame televizijos panoptikone stebë-jimo mechanizmais ásiskverbiama á þmoniø el-gesá, realybës ðou formatas tampa patirties ági-jimo, elgsenø modifikavimo, individø muðtra-vimo arba permuðtramuðtra-vimo maðina (Foucault 1998: 241–255). Televiziniame uþdaros erdvës modelyje stebima moderniomis komunikaci-jos priemonëmis (televizija, internetas), izo-liuojamasi savanoriðkai, o sekimas tampa de-mokratinio totalitarizmo þaidimu. Masinis ver-þimasis á televizijos kalëjimà liudija kintantá po-þiûrá á vieðà savæs eksponavimà, visuomenës ne-varþo nelimituotos komunikacijos (Vattimo 1990) arba indiferentiðko stebëjimo (Jost 2002) reþimas (stebëjimo kameros vieðose vietose). Totalus stebëjimas traktuojamas ne kaip lais-vës suvarþymas, bet kaip áprasta saugumo uþtikrinimo priemonë.
Realybës ðou kuria komunikacinio totalita-rizmo (Froissart 2003: 13–17) þaidimà, vieðas stebëjimas tampa svarbiausiu dramaturgijos elementu. Eksperimento dalyviai savanoriðkai leidþiasi ákalinami, o þiûrovai neatsispiria pa-gundai realizuoti anoniminæ eliminavimo jë-gà. Mûsø akyse reginio visuomenë virsta prie-þiûros visuomene, kurios kalëjimai tampa pa-naðûs á gamyklas, mokyklas, kareivines ar ligo-nines. O jie visi panaðûs á kalëjimus (Foucault 1998: 267).
Televizijos Leviatanas – nuoseklus visuomenës griovimo procesas
Realybës ðou konstravimas primena T. Hob-beso (1999) poþiûrá á visuomenæ kaip á dirbtiná kûnà, o á jos narius – lyg á sukonstruotus indi-vidus. Beveik prieð keturis ðimtus metø sufor-muluota idëja apie valstybæ, kaip þmogaus ga-mybos produktà, televizijoje ágyja labai kon-kreèius kontûrus.
Realybës ðou ir T. Hobbeso visuomenes sieja ðie aspektai:
1. Televizijos reginyje ávairiomis formomis verþiasi þmogiðkos aistros, ðlovës ir pri-paþinimo troðkimas tampa svarbiausiu jø veiklos katalizatoriumi.
2. Pralaimëta kova skatina kerðtà, todël dalyviai ciniðkai kalba apie visuomenæ, ið kurios buvo eliminuoti.
3. Specialiai kurstomi konfliktai, kuriuos limituoti gali tik iðorinë jëga. Visø ko-voje su visais rungiasi ne talentai, nuo-monës, o iðoriniais efektais formuoja-mas tapatuformuoja-mas (ne kas að esu, o kaip að atrodau; esu toks, kokio jums reikia). Mechaniðkai konstruojamas dirbtinis kû-nas. D. Dayanas naujàsias ðiuolaikinës televi-zijos dramaturgijos formas vadina biliardo ka-muoliuko efektu (2003: 15–16). Kaip palietus kamuoliukà sukeliama mechaniniø veiksmø ir atoveiksmiø grandinë, dramaturginiais postû-miais paleidþiami realybës ðou mechanizmai. Dalyviai tampa tam tikrø socialiniø vaidmenø atlikëjais, jø elgesys yra prognozuojamas ir ko-reguojamas, taèiau gali ávykti ir netikëtø siu-þeto vingiø.
Realybës ðou visuomenë valdoma dirbti-nai reguliuojant, aukðèiausiajai jëgai susiejant visuomenës elementus. Ði jëga realizuojama vienvaldiðkai nustatoma tvarka, ribojanèia de-mokratines teises (dalyviai izoliuojami nuo vi-suomenës, apribojama jø judëjimo laisvë, pri-metama valia).
Realizuodami save Leviatano individai ku-ria visuomenæ ir valstybæ, o valstybës instituci-jos tobulina individus. Vyksta socialinio tikro-vës konstravimo arba individo socializacijos procesai, dirbtinis kûnas sudaro sàlygas atsi-skleisti, tobulëti, skatinti visuomenei naudin-gas individo savybes (Radþvilas 1999: 16).
Televizijai individas taip pat tëra þmogaus galimybë. Jis yra traktuojamas kaip þaliava, ið kurios dar reikia pasigaminti produktà. Todël dalyviai atrenkami pagal socialinio þaidimo
ti-pus, visuomenë buriama atsiþvelgiant á jos funkcionavimui bûtinas charakteristikas: kas-dienybës banalumà (niekuo neiðsiskiriantys in-dividai), gebëjimà iðgyventi (galintys iðtverti iðbandymus), kûrybinius gebëjimus (galimybë kurti þvaigþdës ávaizdá), iðoriná patrauklumà (gundymo ir poravimosi ðou).
Patekusi á vertybiø gamybos fabrikà, realy-bës ðou visuomenës làstelë pereina pramoni-nës gamybos etapus: þaliavos paieðka (atran-ka), produkto gamyba (ðou transliavimas, da-lyviø eksploatavimas kitose kanalo laidose), pardavimas (spaudai, reklamos agentûroms, garso áraðø studijoms). Per individo ðlifavimo procesà anonimas iðtraukiamas ið neþinios, uþ-grûdinamas, jam suteikiama kvalifikacija, kuriama pridëtinë vertë. Uþ ðias paslaugas su-mokama prarastø pilietiniø teisiø ir laisviø kai-na, televizijai leidþiama disponuoti sukurtu da-lyvio ávaizdþiu.
Realybës ðou tampa socialiniø santykiø þvalgymo lauku, kuriame eksponuojama indi-vidø ir situacijø ávairovë, girdëti nuomoniø ir dialektø daugiakalbystë (Bougnaux 2002: 4– 18). Televizijos ekranas paverèiamas paproèiø, elgesio ir modernios demokratijos laboratori-ja, taèiau jos mëgintuvëliuose skatinamos pa-greitintos socialinës reakcijos sukelia nenatû-ralias mutacijas, gimdo monstrus (Le Gay 2005: 49). Dalyviø elgesá modifikuoja nuolati-nis stebëjimas, uþdarø patalpø baimë, muðtras, tam tikrø reakcijø provokavimas, individualûs ir grupiniai konfliktai. Todël individo noras bûti savimi lieka tik pastangomis, nes ðis procesas vyksta ne natûraliomis, o socialinës laborato-rijos sàlygomis. Nuolatinis stebëjimas verèia uþsisklæsti arba, prieðingai, demonstruoti ne-natûralià elgsenà, kai siunèiami signalai iðorë-je esanèiai eliminavimo jëgai.
Buvæ neprognozuojamø socialiniø ekspe-rimentø lauku, realybës ðou vis labiau tampa profesionaliø þaidëjø, sumaniai
strateguojan-èiø savo elgesá, kova. Buvimà savimi, tapatybës demonstravimà keièia aplinkybiø iðprovokuo-tas nenatûralus elgesys, vadinamoji þaidimo ko-rupcija (Caillois 2001), kai patys save vaidinan-tys individai patiki, kad ið tikrøjø tokie yra.
Valstybæ griaunanti valdþia. T. Hobbeso ir realybës ðou visuomenes sieja egoistinis ins-tinktas rûpintis tik savimi ir iðlikti. Buvimas tampa svarbiausia þmogaus funkcija Leviata-no visuomenëje, kiti tikslai – tik bûdas iðlikti. Buvimà, kaip svarbiausià individo funkcijà, pa-brëþia realybës ðou teoretikai (Le Gay 2005; Missika 2006). Eliminavimas reiðkia iðnykimà, todël reikia sugebëti imponuoti neiðsiskiriant ir neuþgoþiant kitø. Socialiniai ryðiai grindþia-mi jëgos ástatymu, pagal kurá nugali ne þmo-giðkumas ir civilizuotumas, o primityvûs ins-tinktai – gebëjimas prisitaikyti prie aplinkos, dominuoti. Nepaisant ðypsenø ir pramoginio reginio vyliø, svarbiausias realybës ðou visuo-menës nariø tikslas yra iðlikti sunaikinant (eli-minuojant) kitus. Ðou þavesys nepajëgia paslëp-ti primityvios socialinës atrankos: gudrybiø, dviveidiðkumo, taktiniø ëjimø, apgaulës, atvi-ros konfrontacijos.
Þmones uþvaldþiusi tarpusavio kova, kon-kuravimas dël interesø, ðlovës, saugumo suke-lia nepasitikëjimà, paverèia neámanomu ben-druomenës gyvenimà, todël atsiranda valdþios, galinèios vykdyti teisingumà, limituoti smurtà ir sutaikyti þmones, bûtinybë. Bræstanèioje ir sà-monëjanèioje visuomenëje instinktus keièia svei-kas protas. T. Hobbesas savanoriðkà visuomenës nariø sutartá laiko bûdu iðbristi ið chaoso.
Realybës ðou nesiekiama sutarimo ir tobu-lesnës visuomenës. Tiesa, pradþioje naujasis so-cialinis darinys formuojamas susitarimu, sava-noriðkai priimant elgesio taisykles, teises ir pa-reigas. Taèiau vëliau, uþuot harmonizavus gy-venimà, stengiamasi sukelti chaosà, sugriauti teisingos visuomenës idilæ. Realybës ðou dra-maturgijoje drastiðkai manipuliuojama
val-dþios svertais, skatinama permanentinë status naturalis (þmogus þmogui vilkas) bûsena, kai në-ra jokiø taisykliø, visi kovoja su visais. Individai bloðkiami á nuoþmios kovos iki susitarimo visuo-menæ. Jeigu tik iðkyla pavojus ásigalëti tvarkai ir ramybei, realybës ðou valstybës ástatymai kei-èiami, chaosui sukelti naudojama vidinë (tele-vizijos) ar iðorinë (auditorijos) jëga.
Nors ir negailestinga, Leviatano tvarka tau-soja savo pilieèius, jais rûpinasi, nes kitaip vals-tybë gali nusilpti ar net iðnykti. Televizija savo kuriamos visuomenës pilieèiø netausoja. Eli-minavimas (sunaikinimas ar susinaikinimas) tampa svarbiausiu socialinio þaidimo postu-latu, iðryðkinanèiu destruktyvià realybës ðou idëjà. Tai nuoseklaus sukurtos visuomenës griovimo ir þlugdymo procesas, kuris vainikuo-jamas individo triumfu ant sunaikintos visuo-menës griuvësiø.
Realybës televizija – aukðèiausioji demokratinës revoliucijos stadija Televizijos istorijos raidà galëtume lyginti su A. de Tocqueville’io (1996) atskleistu sociali-niø lygiø suartëjimo procesu, kai kilmingie-siems nusileidþiant visuomenës pakopomis, o varguomenei jomis pakylant aristokratija uþ-leidþia vietà demokratijai. O realybës televizi-jos stilistika – tarsi aukðèiausioji demokratinës revoliucijos stadija.
Plëtros pradþioje Europos televizijos buvo politinio ir kultûrinio elito valios skleidëjos. Transliuotojams suteiktas valstybinës reikðmës statusas, konkurencijos nebuvimas formavo globëjiðkà poþiûrá á auditorijà. Elitas sprendë, ko reikia liaudþiai.
Praëjusio amþiaus devintajame deðimtme-tyje liberalizavus audiovizualinæ rinkà, atsira-dus komerciniams transliuotojams, aristokra-tinës erdvës televizijoje ëmë sparèiai siaurëti. Profesionalus pakeitë mëgëjai, iðskirtinumà –
kasdienybë, elitiðkumà – hedonizmas (þr: Pe-èiulis 2005; 2005a; 2005b). Anot A. Ehrenber-go (1999), televizija, skatindama ávairiø menës sluoksniø suartëjimà, ágyvendino visuo-menës egalitarizmo sieká ir tapo intymiàja me-dija (Mehl 1998), provokuojanèia vieðai tran-sliuoti privatø gyvenimà.
Ðvelni televizijos valdþia. Pabrëþdama vals-tybiniø ir visuomeniniø institucijø nepajëgumà atlikti savo funkcijas, televizija tapo valstybe valstybëje, ëmë kurti savo tarnybas, huma-niðkesnes ir teisingesnes nei tikrosios: globa-lios terapijos (psichologinës pagalbos), pramo-ginio teisingumo (teismø), dingusiøjø paieðkos. Televizija tapo A. de Tocqueville’io prognozuo-ta absoliuèia, smulkmeniðka, tvarkinga, áþvalgia ir ðvelnia valdþia (1996: 770–772), prisiimanèia atsakomybæ uþ jos valdomos visuomenës gy-venimà, pasirûpinanèia saugumu, tenkinanèia poreikius, padedanèia prasimanyti malonumø. Valstybe valstybëje tapusi televizija ne tik ku-ria paralelines valdþios struktûras, bet ir dirb-tinius organizmus televizijos programos vidu-je. Individo buvimo savimi filosofija prieðprie-ðinama eksperto elitiðkumui ir þvaigþdës dirb-tinumui. Depresyvøjá individualizmà keièia po-zityvusis (Misiska 2006: 27), nes asmenybei at-skleisti nebûtina krizë, kanèia. Pakanka bûti, gyventi ekrane.
Aukðtindama individualumà, ðiandienë te-levizija griauna visuomeniðkumà. Anksèiau ji siekë megzti trûkinëjanèius socialinius ryðius, dabar juos ardo (realybës ðou visuomenës grio-vimas – geriausias ðios tendencijos pavyzdys). Asmenybës tironija ir demokratinis despo-tizmas. A. de Tocqueville’io atskleistos aristok-ratinës ir demokaristok-ratinës prigimties prielaidos padeda paaiðkinti kardinaliai iðsiskirianèius po-þiûrius á audiovizualinës masinës komunikaci-jos egalitarizmo tendencijas bei realybës tele-vizijos fenomenà.
ran-gas yra paveldimas, o statusas gimsta su indi-vidu, todël nepripaþástama prigimtinë lygybë. Demokratinë visuomenë laisvæ suvokia kaip vi-suotinæ teisæ, jos nariø lygybë verèia atskirti as-menybæ ir jos atliekamà vaidmená. Tokioje visuo-menëje individo tapatumas yra sukuriamas. Bû-tent lygybë skatina visuomenës kûrybà, nes aris-tokratinës visuomenës þmogus tenkinasi prigim-tiniu tapatumu, demokratinës visuomenës þmo-gus jo nuolat ieðko (Siedentop 1999: 102–103).
Prigimtinë lygybës aistra, teisë ir galimybë kurti savo tapatumà tampa vienu ið svarbiau-siø realybës ðou dalyviø akstinu. Realybës ðou kritikai nenori pripaþinti kiekvieno teisës á te-levizijos eterá, rezervuodami já turintiems ran-gà, statusà, iðsilavinimo cenzà.
Naujoji visuomenës saviraiðka ir prieðini-mosi jai tendencijos susiduria realybës ðou de-batø erdvëje. Televizija pastebëjo ir komercið-kai realizavo individo norà atskleisti privatu-mà, pripaþinimo sieká eksponuojant fiziná ir dvasiná intymumà, egoistinæ að tironijà (Sen-net 1997). Intymumas virsta jo prieðingybe – ekstymumu (Tisseron 2001: 47–77), vieðoji erd-vë savæs prezentavimo erdve, o masinë komu-nikacija – asmeniniø individø problemø spren-dimo kanalu.
Viena vertus, realybës televizija laikytina modernia individø saviraiðkos forma, mëgini-mu atspindëti naujus visuomenës troðkimëgini-mus. Kita vertus, vilties kiekvienam suteikianti ega-litarinë realybës televizija sustiprina pavojin-gas demokratinës visuomenës tendencijas, kursto norus, taèiau sukelia neviltá, pasyvumà, demokratiná pavydà.
Reitingø diktatûros pavidalu televizija rea-lizuoja daugumos tironijos jëgà, kai individas iðsiþada savo ásitikinimø, priima daugumos su-formuotus stereotipus. Televizijos programos ir laidø formatai paklûsta protus uþvaldanèiø unifikuojanèiø taisykliø visumai. Televizija ákû-nija modernøjá demokratiná despotizmà,
ásiga-lintá ne agresyvios iðorinës jëgos pavidalu, o kaip maloni ir gundanti egalitarizmo metasta-zë, burianti minià lygiø ir panaðiø vienas á kità þmoniø (unifikuota þiûrovø auditorija), trokðtanèiø menkø, lëkðtø malonumø (akivaiz-di televizijos stilistikos kaita nuo elitarizmo iki hedonizmo).
Tokia tëviðka televizijos valdþia tampa rû-pestinga visuomenës globëja, aprûpinanèia tais maþais ir vulgariais malonumais. Ji neugdo ir nebrandina, bet infantilizuoja. Anot A. Ðlio-gerio, TV/PC stabmeldystë maksimaliai leng-va, patogi, komfortiðka, mass media falsimu-liakras garantuoja lengvà jo kûrybà ir lengvà jo vartojimà (Ðliogeris 2005: 285).
Katodinë moralë ir troðkimø globalizavi-mas. Perðvieèiamumas, tapæs vienu ið kertiniø demokratinës visuomenës postulatø, stumia á kraðtutinumà, bûdingà totalitarinëms ideolo-gijoms. Paradoksalu, taèiau vis labiau raciona-lizuojamas ir tobulinamas kontrolës siekis tam-pa vienu tam-pamatiniø modernybës bruoþø (Donskis 2005). Nors stebëjimà ir privatumo vieðinimà televizija pateikia kaip savanoriðkà þaidimà, taèiau bûtent intymiose zonose gims-ta individo laisvë (Melman 2002: 27). Anot P. Muray (2001: 406), su realybës ðou prasidë-jo antropologinis visuomenës regresas. Tai, kas buvo slepiama, dabar ðaltakraujiðkai atveria-ma. Istorijos (history) amþius virsta storijos (sto-ry) amþiumi, pasakojimà keièia buvimo ekshi-bicionizmas ir falsifikuota realybë.
Televizija kuria specifinæ katodinæ moralæ (Le Gay 2005: 225), atitinkanèià realybës ðou dramaturgijos reikalavimus. Pagal naujuosius moralës kanonus iðtikimybë yra nedinamiðka ir nuobodi, o neiðtikimybë – kintanti, vadinasi, dramatiðka ir dinamiðka. Tradicinës vertybës (duoto þodþio laikymasis, atsispyrimas pagun-doms) neatitinka rinkos ideologijos, kuri dirb-tinai þadina troðkimus, skatina gyventi ðia aki-mirka, toleruoja atsitiktinius ryðius. Interesai
tampa svarbesni nei moralë, nuotykiai – nei iðtikimybë, yda tampa pranaðesnë nei vertybë, melas – nei sàþinë, ginèas – nei santarvë, kon-fliktas – nei taika, chaosas – nei harmonija.
Neiðtikimybës asmenims, santykiams, ob-jektams, áproèiams, duotam þodþiui kurstymas tampa racionalia realybës televizijos troðkimø globalizavimo (Le Gay 2005: 221), komerciali-zuoto troðkimo tenkinimo (Frau-Meigs 1996: 39–60) filosofija. Troðkimai derinami su rinkos poreikiais, kuriai reikia, kad bûtø vartojama, keièiami daiktai ir objektai. Kiekvienas paten-kintas troðkimas privalo sukelti naujà.
Virðø imant demokratinei erdvei ir nyks-tant aristokratinei, smunka elgesio, kalbos kul-tûra, elitinë kultûra iðstumiama á vëlyvà laikà arba antrinius kanalus. Naujiesiems televizijos herojams stinga þmogiðkos gramatikos, jaus-mø sintaksës, emocijø þodyno. Prigimtinis aris-tokratiðkumas, subtilumas, privatumo gynimas laikomi atgyvenusiomis savybëmis, baigia ið-nykti tradiciniai ritualai, o visuomenës institu-tai (ðeima, mokykla, baþnyèia, bendruomenë) praranda savo pozicijas.
Naujoje ekrano religijoje visi tampa lygûs prieð ekranà, visi yra avinai ir visi yra ganyto-jai, kiekvienas maþutëlis yra didis, kiekvienas didis yra maþutëlis (Ðliogeris 2005: 285). Iðvados
1. Realybës televizijos stilistika nagrinëti-na ne tik masinës komunikacijos, bet ir
visuomenës pokyèiø raidos kontekste. Televizija komercializavo pakitusá visuo-menës poþiûrá á privatumà, individø sa-viraiðkos poreiká. Socialiniuose realybës ðou eksperimentuose galime áþvelgti ávairiø visuomenës modeliø atspindþius. 2. Televizija modifikuoja J. Benthamo ma-lonaus kalëjimo – panoptikono – idëjà. Naujomis priemonëmis realizuojamas nuolatinis stebëjimas, automatinis val-dþios veikimas. Vidinë televizijos ir ið-orinë auditorijos jëgos realizuoja klasi-kinius drausminamuosius valdymo ir at-stûmimo modelius.
3. Realybës ðou laboratorijoje kuriama vi-suomenë primena T. Hobbeso dirbtiná kûnà. Televizijos visuomenës nariai lai-komi þaliava tobulai visuomenei sukur-ti, jie kovoja uþ bûvá, konfliktuoja, to-dël prireikia iðorinës jëgos ásikiðimo. Ta-èiau realybës ðou ne tobulina visuome-næ, o jà sugriauna.
4. Televizijos raidos istorija – A. de Toc-queville’io aristokratinës ir demokra-tinës erdviø suartëjimo atspindys. Ten-kindama visuomenës egalitarizmo lû-kesèius, atverdama ekranà eilinio pilie-èio raiðkai, televizija ákûnija valdþià, ap-rûpinanèià visuomenæ malonumais. Tra-dicinës vertybës keièiamos naujomis, atitinkanèiomis troðkimø globalizavimo tendencijà.
LITERATÛRA
Bougnaux, D. 2002. „La télévision, un média de la parole?“, MediaMorphoses 6: 4–18.
Caillois, R. 2001. Le jeux et les homes. Paris: Essais. Castells, M. 2005. Tinklaveikos visuomenës raida. (1). Vilnius: Poligrafija ir informatika.
Dayan, D. 2003. „Une performance qui s’appelle-rait objective“, Dossiers de l’audiovisuel 109: 15–16.
Donskis, L. 2005. Vidutinybiø revanðo metas. Pri-eiga per internetà: http://www.politika.lt/index. php?cid=9299&new_id=7517 [þiûrëta 2005–11–29].
Áteikta 2006 11 12
In the article, genres of TV reality shows are analysed. During them, temporary societies are being construc-ted. In social television experiments there may be iden-tified palallels to existing and theoretical models of society. Television modifies the Panopticon concept by J. Bentham with help of new technological means. Re-ality shows become raw material for creating an arti-ficial society which reminds of Leviathan by T. Hob-Ehrenberg, A.1999. L’individu incertain. Paris: Pluriel.
Frau-Meigs, D. 1996. „Technologie et pornograp-hie dans l’espace cybernétique“, Reseaux 77: 39–60. Foucault, M. 1998. Disciplinuoti ir bausti. Kalëjimo gimimas. Vilnius: Baltos lankos.
Froissart, P. 2003. „Archivage du panoptisme. La télé-réalité sur Internet. Loft Story pour quelle educa-tion aux medias?“, MediaMorphoses hors serie: 13–17. Jost, F. 2002. L’impire du Loft. Paris: La Dispute. Jost, F. 2003. „De Psyshow a Loft Story“, Dossiers de l’audiovisuel 111: 14–16.
Hobbes, T. 1999. Leviatanas, arba baþnytinës ir pilie-tinës valstybës materija, forma ir valdþia. Vilnius: Pradai. Le Gay, D. 2005. L’empire de la Télé-Réalité. Pa-ris: Presses de la renaissance.
Mehl, D. 1998. La télévision de l’intimité. Paris: Seuil.
Melman, C. 2002. L’Homme sans gravité. Paris: Denoel.
Missika, J.L. 2006. La fin de la télévision. Paris: Seuil.
Muray, P. 2001. „Chronique au journal La Mon-tagne“, Exorcismes spirituels III. Paris: Les Belles Let-tres, 406–422.
Peèiulis, Þ. 2005. „Realybës fenomenas televizijo-je“, Informacijos mokslai 32: 64–74.
Peèiulis, Þ. 2005a. „Televizijos vaidmenys visuo-menëje: formalusis ir neformalusis instituciðkumas“, Filosofija. Sociologija 4: 29–34.
Peèiulis, Þ. 2005b. „Vieðoji erdvë masinës komu-nikacijos eroje: audiovizualinës visuomeninës tarny-bos idëjos raida“, Politologija 39: 71–90.
Radþvilas, V. 1999. „T. Hobbeso Leviatano áþval-gos“, in Leviatanas, arba baþnytinës valstybës materija, forma ir valdþia. Vilnius: Pradai, 9–23.
Sennet, R. 1997. Les Tyrannies de l’intimité. Paris: Seuil.
Siedentop, L. 1999. Tocqueville.Vilnius: Pradai. Ðliogeris, A. 2005. Niekis ir esmas. II. Vilnius: Apo-strofa.
Tisseron, S. 2001. L’intimité surexposée. Paris: Pluriel.
Tocqueville, A. 1996. Apie demokratijà Amerikoje. Vilnius: Amþius.
Vattimo, G. 1990. La société transparente. Paris: Desclee De Brouwer.
Wolton, D.; Le Page, H. 2004. Télévision et civili-sation. Paris: Editions Labor.
REALITY SHOW AS SOCIAL EXPERIMENTS
Þygintas Peèiulis S u m m a r y
bes. The historical evolution of television reflects a fight between aristocratic and democratic spaces and the threatening danger of democratic despotism, fore-told by A. de Tocqueville. Having opened the door for self-expression of ordinary citizens, television becomes an authority that supplies society with amusements.
Keywords: television, reality shows, social experi-ments, temporary societies.
