Versta iš: E L JAMES GREY
Arrow books
Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-01-2217-4
Copyright © 2011, 2015 by Fifty Shades Ltd.
E L James has asserted her right to be identified as the author of this Work in accordance with the Copyright, Designs and Patents Act 1988.
Viršelio dizainas © Sqicedragon and Megan Wilson Viršelio nuotrauka © ra2studio
© Vertimas į lietuvių kalbą, Jovita Liutkutė, 2016 © Leidykla „Alma littera“, 2016
Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė Redagavo Edita Šatkauskienė
Korektūra Ramutė Prapiestienė
Viršelio meninis redagavimas Edvardas Jazgevičius E. knygą maketavo Jurga Morkūnienė
Skiriu tiems skaitytojams, kurie vis prašė... prašė...
ir prašė šios knygos.
Ačiū už viską, ką dėl manęs padarėte. Jūs kasdien drebinate mano pasaulį.
PADĖKOS
Dėkoju:
Anne Messitte už patarimus, gerą nuotaiką ir tikėjimą manimi. Amžinai lieku skolinga už jos laiką ir pastangas, kad mano proza būtų sklandesnė.
Tony Chirico ir Russellui Perreault už tai, kad nuolat mane globojo, ir
nuostabiai redaktorių, maketuotojų bei dailininkų komandai, pasirūpinusiai, kad ši knyga pasiektų skaitytoją: Amy Brosey, Lydia Buechler, Katherine Hourigan, Andy Hughes, Claudia Martinez ir Megan Wilson.
Niallui Leonardui – už meilę, palaikymą, patarimus ir už tai, kad jis yra vienintelis vyras, tikrai gebantis mane prajuokinti.
Savo agentei Valerie Hoskins – jei ne ji, vis dar dirbčiau televizijoje. Ačiū už viską.
Kathleen Blandino, Ruth Clampett ir Belindai Willis – už ne kartą perskaitytą romano rankraštį.
„Paklydusioms merginoms“ už neįkainojamą draugystę ir pagalbą.
Gerbėjų klubo „Bunkerio gražuolės“ narėms už neišsenkantį sąmojį, išmintį, palaikymą ir draugystę.
FP merginoms, padėjusioms perprasti amerikietišką leksiką.
Peteriui Branstonui, paaiškinusiam į sprendimus orientuotos psichoterapijos metodo esmę.
Brianui Brunetti – už sraigtasparnio pilotavimo pamokas.
Profesoriui Dawnui Carusi – už tai, kad padėjo perprasti JAV aukštojo mokslo sistemą.
Profesoriui Chrisui Collinsui – už konsultacijas žemės ūkio ir ūkininkavimo klausimais.
Dr. Rainai Sluder – už įžvalgas, susijusias su bihevioristiniu elgesiu ir psichikos sveikata.
Taip pat esu nuoširdžiai dėkinga savo vaikams. Myliu jus labiau, nei įmanoma apsakyti žodžiais. Jūs nepaprastai džiuginate ir mane, ir visus, su kuriais
bendraujate. Jūs – gražūs, linksmi, protingi, užjausti gebantys jaunuoliai. Labai jumis didžiuojuosi.
2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 9-OJI, PIRMADIENIS
TURIU TRIS MAŠINĖLES. Ir jos greitai rieda grindimis. Labai greitai. Viena iš jų
raudona. Kita žalia. Trečia – geltona. Man labiausiai patinka žalia. Ji
geriausia. Ir mamytei mašinėlės patinka. O aš mėgstu, kai mamytė žaidžia su mašinėlėmis ir su manimi. Jai geriausia raudona. Bet šiandien ji sėdi ant sofos ir spokso į sieną. Žalia mašinėlė trenkiasi į kilimo kraštą. Raudona taip pat. O paskui šią – ir geltona. Bet mamytė to nemato. Paleidžiu mašinėles dar kartą. Bum! Bet mamytė nemato. Pasuku žalios mašinytės priekį jai į kojas ir stumteliu. Bet žalia mašinytė parieda po sofa. Niekaip jos nepasiekiu. Mano ranka per didelė ir į plyšį nelenda. Mamytė nemato. Noriu savo žalios
mašinytės. Bet mamytė toliau sėdi ant sofos ir spokso į sieną. „Mamyte... Mano mašina...“ Ji manęs negirdi. „Mamyte...“ Trūkteliu jai už rankos, bet mamytė atsigula ir užsimerkia. „Ne dabar, vikšreli. Tik ne dabar“, – sako. Mano žalia mašinytė lieka po sofa. Amžiams lieka po sofa. Matau ją. O
pasiekti negaliu. Mano žalia mašinytė neryški. Užklota pilku dulkių sluoksniu. Noriu ją susigrąžinti. Bet nepasiekiu. Niekaip. Mano žalia mašinytė pražuvo. Pražuvo. Daugiau niekada negalėsiu su ja žaisti.
Atsimerkiu ir sapnas išsisklaido ryto prieblandoje. Po galais, kas čia buvo? Mėginu sulaikyti atmintyje blėstančias jo nuotrupas, bet nė vienos nepavyksta pastverti.
Numojęs ranka, – kaip beveik kiekvieną rytą, – išlipu iš lovos, nueinu į
drabužinę ir susirandu išskalbtas ir išlygintas treningo kelnes. Už lango plytintis švininis dangus pranašauja lietų, o bėgiodamas pakliūti po šaltu dušu šiandien aš nenusiteikęs. Laiptais užlipu į sporto salę, įsijungiu televizorių pasiklausyti
rytinių verslo naujienų ir lipu ant bėgimo takelio.
Netrukus imu galvoti apie dienos darbus. Šiandien laukia vien susitikimai, nors po pietų į biurą ateis mano asmeninis treneris vesti treniruotės, o varžytis su Bastiliu man visuomet malonu.
Gal paskambinti Elenai?
Gaudydamas kvapą sustabdau bėgimo takelį ir traukiu po dušu pradėti dar vienos nuobodžios dienos.
– RYTOJ, – BURBTELIU MOSTELĖDAMAS Klodui Bastiliui, stovinčiam mano darbo
kabineto tarpduryje.
– Šią savaitę sužaisim golfo partiją, Grėjau?
Bastilis žaismingai ir pasipūtėliškai šypsosi, mat puikiai žino, kad pergalė golfo lauke jam garantuota.
Rūsčiai dėbteliu į asmeninį trenerį, o jis apsisuka ir pėdina iš kabineto. Prieš išeinant jo pasakyti žodžiai – kaip druska ant žaizdų, mat šiandien per
treniruotę, nors ir dėjau didvyriškas pastangas, Klodas vis tiek išspardė man apatinius pusrutulius. Bastilis vienintelis geba mane įveikti, o dabar trokšta pažeminti dar ir golfo lauke. Šio žaidimo negaliu pakęsti, bet šiais laikais tiek daug verslo reikalų tvarkoma drauge leidžiant laisvalaikį, kad privalau ištverti tas pamokas, juolab kad... nors ir labai nenoriu to pripažinti, vis dėlto, žaidžiant golfą su Bastiliu, mano meistriškumas nuolat auga.
Stebeilijant pro langą į Siatlo horizontą su dangoraižiais, palengva į sąmonę ima smelktis pažįstamas nuobodulys. Mano nuotaika apgailėtina ir bjauri kaip oras. Visos dienos vienodos, todėl man reikia kaip nors prasiblaškyti. Savaitgalį dirbau ir dabar tarp keturių nuobodžių savo biuro sienų tiesiog nerandu vietos. Po kelių kovos raundų su Bastiliu neturėčiau taip jaustis. Bet... jaučiuosi.
Suraukiu kaktą. Šiurpu, bet iš tikrųjų pastaruoju metu vienintelis mane dominęs dalykas buvo mano paties sprendimas išsiųsti du pilnus krovininius
laivus į Sudaną. Staiga topteli, kad Rosa jau turėjo grįžti ir pateikti man visus su materialiniu ir techniniu aprūpinimu susijusius skaičiavimus. Po velnių, kur ji užtruko? Užmetęs akį į savo darbotvarkę, ištiesiu ranką prie telefono.
Prakeikimas... Dar teks kaip nors ištverti atkakliąją panelę Kavanag ir duoti interviu jos atstovaujamam Vašingtono valstybinio universiteto studentų
laikraščiui. Ir kurių galų sutikau?! Nepakenčiu interviu – tų kvailų klausimų, kuriuos užduoda neišmanėliai pavyduoliai, įžūliai kaišiojantys nosį į mano asmeninį gyvenimą. Negana to, ji – studentė. Subirbia telefonas.
– Kas yra?! – rėžiu Andrėjai, tarsi ji būtų kuo nusikaltusi. Bent jau galiu pasistengti, kad tas interviu ilgai netruktų. – Pas jus panelė Anastazija Stil, pone Grėjau.
– Stil? Laukiau Ketrinos Kavanag.
– Bet atvyko panelė Anastazija Stil, sere. Tokių staigmenų nemėgstu.
– Tegul užeina.
Šit kaip... nepasiekiamoji panelė Kavanag. Pažįstu jos tėvą Emoną, Kavanago žiniasklaidos koncerno savininką. Turėjome verslo reikalų ir jis man pasirodė esąs įžvalgus įmonės valdytojas bei protingas vyras. Sutikdamas duoti šį interviu padariau jam paslaugą, už kurią kada nors tikrai paprašysiu atsilyginti. Be to, turiu pripažinti, kad man buvo šiek tiek smalsu pamatyti jo dukterį ir įsitikinti, ar toli obuolys rieda nuo obels.
Išgirdęs prie durų sambrūzdį, atsistoju ir po akimirkos į mano kabinetą stačia galva įvirsta ilgų kaštoninių plaukų, blyškių rankų ir kojų bei rudaaulių batų tumulas. Suprantama, toks nerangumas mane suerzina, bet susitvardau ir
skubiai žengiu prie merginos, kuri kniūbsčia ką tik plojosi ant kabineto grindų ir dabar stovi keturpėsčia. Tvirtai suėmęs už pečių, padedu jai atsistoti.
Ji pakelia nekaltas, drovias akis, mudviejų žvilgsniai susitinka ir aš sustingstu lyg nudiegtas. Merginos akys – ypatingos spalvos, šviesiai mėlynos, patiklios ir aš... staiga pašiurpstu pagalvojęs, kad ji mane kiaurai mato ir kad... nieko negaliu nuslėpti. Vien nuo šios minties labai susinervinu, tad kuo skubiausiai nuveju ją šalin.
Jos veidas nedidukas, mielas, be to, šiek tiek nuraudęs, – toks rausvumas
būdingas tyram, liaunam, ką tik prasiskleidusiam rožės žiedui. Kažin, ar visa jos kūno oda tokia, – nepriekaištinga, – ir kaip ji atrodytų įšilusi ir paraudusi nuo rykštės kirčių.
Po galais.
Susivokęs, kur krypsta mano mintys, sunerimstu ir stengiuosi galvoti apie ką nors kita. Po velnių, Grėjau, kas tau galvoj? Ši mergina gerokai per jauna. Apimta nuostabos, ji įsistebeilija į mane ir aš vos susilaikau neužvertęs akių į lubas. Taip, taip, mažyte, bet tai tik mano veidas, tik niekingas išorinis grožis. Privalau prigesinti šį susižavėjimo kupiną žvilgsnį, bet tai darydamas vis dėlto noriu pasilinksminti!
– Panele Kavanag, aš – Kristianas Grėjus. Ar jums nieko nenutiko? Gal norėtumėte prisėsti?
Ir vėl tas raudonis. Vėl tapęs padėties šeimininku, atidžiai nužvelgiu merginą. Ji gana patraukli: liekna, pablyškusi, vešliais tamsiais plaukais, sprūstančiais iš po plaukų juostos.
Brunetė.
Taip, patraukli. Jai ėmus mikčioti ir regzti kažką panašaus į nevykusį
atsiprašymą, ištiesiu ranką ir jos plaštaka atsiduria mano saujoje. Jos delnas vėsus ir švelnus, bet ranką ji paspaudžia stebėtinai stipriai.
– Panelė Kavanag negaluoja, tad atsiuntė mane. Tikiuosi, neprieštaraujate, pone Grėjau.
Jos balsas tylus, trapiai melodingas, be to, ji susijaudinusi kelis kartus mirkteli, modama ilgomis blakstienomis.
Prisimindamas ne itin elegantišką jos žygio į mano kabinetą pradžią ir sunkiai tramdydamas juoką klausiu, kas ji tokia.
– Anastazija Stil. Studijuoju anglų literatūrą su Keite, tai yra... Ketrina... hm... panele Kavanag Vankuveryje, Vašingtono valstybiniame universitete.
Hm... Drovuolė ir knygų graužikė? Ji taip ir atrodo: kukliai apsirengusi, liesa, kūno formas slepianti po duksliu nertiniu, su rudu varpo pavidalo sijonu,
apsiavusi patogius ir praktiškus batus. Ar apskritai yra ką nors girdėjusi apie aprangos stilių? Mergina nervingai dairosi po kabinetą ir mane pralinksmina dingtelėjusi ironiška mintis, kad ji žvelgia visur, tik ne į mane.
Ar gali būti, kad ši mergina – žurnalistė? Nei iš jos elgesio, nei iš laikysenos nematyti nė lašelio atkaklumo. Ji sutrikusi, romi... nuolanki. Suglumintas
nederamų minčių, papurtau galvą ir pasvarstau, ar pirmuoju įspūdžiu visada galima pasikliauti. Tarstelėjęs kažkokią banalybę, kviečiu ją sėstis, o netrukus pastebiu jos įdėmų ir veriantį žvilgsnį, nukreiptą į kabinete kabančius
paveikslus. Nejučia paaiškinu:
– Vietinės reikšmės menininkas, Trautonas.
– Šitie paveikslai puikūs. Suteikia kasdienybei išskirtinumo, – svajingai sako ji, sužavėta nepaprastai meniškų Trautono kūrinių.
Jos veido profilis subtilus: riesta nosytė, putlios švelnios lūpos; be to, jos žodžiai tiksliai apibūdina mano nuotaiką. Suteikia kasdienybei išskirtinumo. Kokia taikli mintis... Panelė Stil protinga.
Pritariu jai ir susižavėjęs žiūriu, kaip jos veido oda vėl ima palengva rausti. Atsisėdęs prieš ją, mėginu suvaldyti mintis. Pasiraususi po didelę rankinę,
mergina išsitraukia kelis apglamžytus popieriaus lapus ir skaitmeninį diktofoną. Ji labai negrabi, jai viskas krenta iš rankų ir tas prakeiktas aparatas du kartus trinkteli į mano originalų „Bauhaus“ kavos stalelį. Akivaizdu, kad ji niekada nėra ėmusi interviu, bet mane – pats nežinau kodėl! – tai pralinksmina. Šiaip jau toks žurnalistės nerangumas mane baisiai suerzintų, bet šį kartą, glausdamas ištiestą smilių prie lūpų, slepiu šypseną ir kaip įmanydamas spiriuosi prieš pagundą
įjungti diktofoną, kad ji galėtų dirbti.
Taip jai besičiupinėjant ir vis labiau jaudinantis, man dingteli, kad jos
motorinius įgūdžius galėčiau palavinti jojiko botagu. Mat šis įrankis, jei tinkamai naudojamas, sutramdo net ir pačias nirčiausias. Nuo šios išdykėliškos minties sėdėdamas krusteliu. O ji pakelia į mane akis ir prikanda putlią apatinę lūpą.
Po galais! Ir kodėl anksčiau neatkreipiau dėmesio, kokios viliojančios jos lūpos?!
– A-atsiprašau, aš prie šito daikčiuko nepratusi.
Žinau, mažyte, bet dabar man tai nė velnio nerūpi, nes negaliu atplėšti akių nuo tavo burnos.
– Nesiskubinkite, panele Stil.
Man reikia dar kelių akimirkų savo mintims paklydėlėms surikiuoti. Liaukis, Grėjau... Tuoj pat.
– Ar neprieštarausite, jei jūsų atsakymus įrašysiu? – klausia ji, o veide – ir atviras nuoširdumas, ir laukimas.
Vos sulaikau juoką.
– Tiek privargote galynėdamasi su diktofonu, ir tik dabar manęs šito klausiate?
Sutrikusi, išpūtusi akis, ji kelis kartus mirkteli ir man krūtinę nudiegia lig šiol nepažintas kaltės jausmas.
Nebūk toks bjaurus, Grėjau. – Ne, neprieštarausiu.
Nenoriu būti kaltas dėl to gailaus žvilgsnio.
– Ar Keitė, tai yra panelė Kavanag, paaiškino, kam bus šis interviu?
– Taip. Jis bus išspausdintas universiteto absolventams skirtame laikraščio numeryje, mat šiais metais per iškilmingą ceremoniją aš įteiksiu absolventams diplomus.
Pats nežinau, kuriems galams apsiėmiau tai daryti. Semas iš Viešųjų ryšių skyriaus sako, girdi, Vašingtono valstybinio universiteto Aplinkotyros mokslų fakultetui reikia šiokios tokios reklamos, kad pavyktų gauti papildomą
finansavimą, bent iš dalies prilygstantį mano suteiktai dotacijai, ir jis pasiryžęs pereiti per ugnį ir vandenį, kad tik sulauktume žiniasklaidos dėmesio.
Panelės Stil blakstienos dar kartą suklapsi, tarsi jai tai būtų naujiena, ir ji nepritariamai į mane žvilgteli. Ar apskritai ruošėsi šiam interviu? Jei taip, visa tai turėtų žinoti. Nuo šios minties net atvėstu. Tai... labai nemalonu, mat iš žmogaus, gaišinančio mano brangų laiką, tikiuosi bent jau atliktų namų darbų.
– Gerai. Turiu jums kelis klausimus, pone Grėjau.
Ji kilsteli ranką, užsikiša už ausies išsprūdusią plaukų sruogą ir aš akimirksniu pamirštu susierzinimą.
– Taip ir maniau, kad galite turėti, – dalykiškai sakau.
Tegul pasimuisto. Lyg išgirdusi mano įsakymą, ji taip ir padaro, o tada
atsitiesia ir išsitempia kaip styga. Kaip tikra žurnalistė. Pasilenkusi paspaudžia įrašymo mygtuką ir, suraukusi antakius, žvilgteli į lapus užsilenkusiais kampais.
– Kaip žmogus, turintis tokį milžinišką verslą, esate labai jaunas. Kam manote turįs būti dėkingas už sėkmę?
Galėjo sugalvoti ir ką nors geresnio. Koks nuobodus klausimas... Nė lašelio originalumo. Nusiviliu. Pasinaudoju iš anksto paruoštu atsakymu ir šneku apie tai, kad pas mane dirba neeiliniai žmonės. Žmonės, kuriais pasitikiu, jei tik šiais laikais apskritai galima kuo nors pasitikėti, tokie žmonės, kuriems gerai moku, ir taip toliau. Tačiau, panele Stil, svarbiausia yra tai, kad aš puikiai išmanau savo darbą. Man tai – kaip prie dviejų pridėti du. Perku silpnas, netinkamai valdomas įmones, atgaivinu jas, kai kurias pasilieku, o iš tų, kurių išgelbėti neįmanoma, pasiimu vertingą turtą ir visa, kas lieka, parduodu didžiausią kainą pasiūliusiems pirkėjams. Tiesiog reikia gebėti atskirti pelus nuo grūdų, bet tai padaryti gali tik tinkami žmonės. Kad verslas klestėtų, reikalingi geri darbuotojai, o aš žmones perprantu greičiau ir geriau nei dauguma kitų verslininkų.
– O gal jums tiesiog sekasi?
Sekasi? Taip suirztu, kad net drebulys nukrečia. Sekasi? Kaip ji drįsta? Atrodo kukli ir tyli kaip pelytė, ir še tau... toks klausimas?! Niekas niekada nėra drįsęs užsiminti, kad man tiesiog pasisekė. Mano sėkmės laidas – sunkus darbas ir
vis tiek nesusidoroja su užduotimi, atleidžiu. Štai kaip aš dirbu ir man puikiai sekasi! O akla sėkmė čia niekuo dėta! Bet... tiek to. Norėdamas pasirodyti, kad esu išprusęs, pacituoju savo mėgstamo pramonės magnato Harvio Fajerstouno žodžius:
– „Svarbiausia vadovo priedermė – auginti ir ugdyti kadrus.“
– Pasakėte kaip kontrolės maniakas, – rodos, visiškai rimtai pareiškia ji. Koks čia velnias? Gal ji tikrai kiaurai mane permato?
Kontrolė – antras mano vardas, meilute.
Perveriu ją rūsčiu žvilgsniu tikėdamasis įbauginti. – O kaipgi, aš kontroliuoju viską, panele Stil.
Beje, norėčiau kontroliuoti ir tave – čia ir dabar.
Merginos veidas patraukliai nurausta ir ji vėl prikanda lūpą. Imu paistyti nei šį, nei tą, kad tik nukreipčiau dėmesį nuo jos burnos.
– Be to, didžiulė galia įgyjama slapčiausiose svajonėse įtikinus save, kad esi gimęs viską kontroliuoti.
– Ar jaučiatės turįs didžiulę galią? – tyliai ir kone liūliuojamai klausia ji, bet kilsteli švelniai išlenktą antakį ir perveria mane žvilgsniu, akivaizdžiai liudijančiu nepritarimą. Gal tyčia stengiasi mane siutinti? Kas mane taip erzina: jos
klausimai, elgsena ar tai, kad laikau ją patrauklia? Dar labiau susinervinu. – Panele Stil, pas mane dirba per keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Tai
suteikia man tam tikrą atsakomybės jausmą – jei norite, galite vadinti jį galia. Jei nutarčiau, kad telekomunikacijų verslas man nebeįdomus, ir jį parduočiau, po mėnesio ar dviejų dvidešimt tūkstančių žmonių turėtų labai pasistengti norėdami laiku pervesti bankams įmokas už būsto paskolas.
Išgirdusi mano atsakymą, ji net išsižioja. Taip man labiau patinka... Čiulpk ir dėkis galvon, mažyte. Jaučiu atgaunąs pusiausvyrą.
– Argi neprivalote atsiskaityti akcininkų valdybai?
– Įmonė priklauso man vienam. Neprivalau atsiskaityti jokiai valdybai. Ji turėtų tai žinoti.
– Ar, be darbo, turite kokių nors pomėgių? – teisingai supratusi mano reakciją, ji paskubomis tęsia interviu. Mergina supranta, kad aš suirzęs, o man – pats nežinau kodėl – tai teikia malonumą.
Mano vaizduotėje ji šmėsteli žaidimų kambaryje skirtingomis pozomis: antrankiais prikaustyta prie skersinio, išskėstomis rankomis ir kojomis
prirakinta prie lovos su baldakimu, išsipleikusi ant plakamojo suolo. Ir štai – ji vėl nurausta. Tai tarsi gynybinė reakcija.
– Bet jei taip sunkiai dirbate, kas padeda jums atsipalaiduoti? – Atsipalaiduoti?
Šie žodžiai iš tokios nuovokios merginos lūpų nuskamba keistai, bet ir įdomiai. Be to, kada aš turiu laiko atsipalaiduoti? Ji nė nenutuokia, kuo tada užsiimu. Ir vis dėlto ji vėl pakelia į mane dideles nekaltas akis ir netrukus nustebęs
susigriebiu, kad svarstau, kaip galėčiau atsakyti į jos klausimą. Kas padeda man atsipalaiduoti? Buriuoju, skraidau, dulkinuosi... tyrinėju tokių patrauklių
tamsiaplaukių kaip ji galimybių ribas ir pajungiu jas savo valiai... Pagalvojęs apie tai, nejučia krusteliu krėsle, bet jai atsakau sklandžiai, nutylėdamas kelis
mėgstamiausius laisvalaikio užsiėmimus. – Investuojate į gamybą. Kodėl būtent į ją?
– Man patinka gaminti daiktus. Patinka suvokti jų funkcijas: kaip jie veikia, kaip juos surinkti ir išmontuoti. Be to, aistringai domiuosi laivais. Nežinau, ką dar galėčiau pasakyti.
Tie laivai plaukioja po visą pasaulį ir gabena maistą.
– Dabar susidaro įspūdis, kad kalbate vadovaudamasis širdimi, o ne logika ir faktais.
Širdimi? Aš? Tikrai ne, mažyte...
Mano širdis seniai surambėjusi ir niekas jos neatgaivins.
– Galbūt. Nors yra žmonių, kurie sakytų, kad širdies aš neturiu. – Kodėl jie taip sakytų?
– Nes puikiai mane pažįsta.
Žvilgteliu į ją ir kreivai šypteliu. Tiesą sakant, niekas manęs taip gerai nepažįsta, gal išskyrus tik Eleną. Įdomu, ką ji pagalvotų apie panelę Stil. Ši mergina – prieštaravimų rinkinys: drovi, nerangi, akivaizdžiai protinga ir velniškai kaitinanti kraują.
Gerai jau, gerai, pripažįstu. Ji mane... traukia. Tuo metu ji išpoškina kitą klausimą:
– Esu labai uždaras žmogus, panele Stil. Ir labai stengiuosi saugoti savo privatumą. Nedažnai duodu interviu...
– Kodėl šį kartą sutikote kalbėtis?
– Aš universiteto rėmėjas, be to, kad ir kaip stengiausi, niekaip neatsikračiau panelės Kavanag. Ji vis nesiliovė kankinusi mano Viešųjų ryšių skyriaus
darbuotojų, o toks atkaklumas mane žavi. Bet džiaugiuosi sulaukęs tavęs, o ne jos.
– Jūs investuojate ir į žemės ūkio technologijas. Kodėl domitės šia sritimi? – Pinigai nevalgomi, panele Stil, o šioje planetoje per daug žmonių, neturinčių pakankamai maisto, – atsakau stengdamasis, kad mano veidas liktų visiškai abejingas.
– Pasakėte kaip tikras filantropas. Ar tai jus jaudina? Norite pamaitinti visus pasaulio varguolius?
Ji žvelgia į mane suglumusi, tarsi būčiau tikra mįslė, bet aš nieku gyvu nenoriu leisti šiai merginai išvysti savo tamsios sielos gelmių. Apie tai negali būti nė
kalbos. Priversk ją keisti temą, Grėjau.
– Tai gudrus verslas, – burbteliu apsimesdamas, kad nuobodžiauju, ir norėdamas nuginti mintis apie badą mėginu įsivaizduoti grūdantis kotą jai į burną. Taip, pratybos šiai burnai nepakenktų, tad atsiduodu fantazijai, ir mergina jau klūpo prieš mane. Hm... ši mintis tiesiog žavi...
Užduodama kitą klausimą ji išblaško mano svajas ir priverčia grįžti į tikrovę: – Ar remiatės kokia nors filosofija? Jei taip, kokia?
– Filosofija nesiremiu. Vadovaujuosi tik principu, suformuluotu Karnegio:
„Žmogus, išsiugdęs savybę visiškai valdyti savo protą, gali užvaldyti ir visa kita, kas jam teisėtai priklauso.“ Esu labai savotiškas, keistas žmogus. Man patinka kontroliuoti: ir save, ir visa, kas mane supa.
– Vadinasi, norite užvaldyti daiktus?
Taip, mažyte. O pirmiausia – tave. Nustebęs dėl šios dingtelėjusios minties, suraukiu antakius.
– Noriu būti vertas juos užvaldyti, bet jei kalbėtume apskritai – taip, noriu, kad jie man priklausytų.
– Kalbate tarsi nepasotinamas vartotojas, – sako ji nesivargindama slėpti nepritarimo ir aš vėl suirztu.
Ši mergina kalba lyg turtų pertekęs vaikas, visada turėjęs viską, ko tik
užsimanydavo, bet atidžiau pažvelgęs į jos drabužius, – o ji vilki rūbus iš pigių parduotuvių, tokių kaip „Old Navy“ arba H&M, – suprantu, kad klystu. Ji užaugo toli gražu ne prabangiuose namuose.
Tikrai galėčiau tavimi pasirūpinti... Po galais, ir kas man užėjo?
Nors, ramiai pasvarsčius, man tikrai reikėtų naujos nuolankiosios. Su Siuzana išsiskyriau bene prieš du mėnesius... Ir štai, jau sėdžiu prieš šitą merginą
varvindamas seilę. Pamėginu maloniai nusišypsoti. Vartojimas – ne nuodėmė, be to, jis įkvepia gyvybingumo tam, kas liko iš Amerikos ekonomikos.
– Buvote įvaikintas. Kaip manote, ar tai labai paveikė jūsų asmenybės formavimąsi?
Ar čia kuo dėta naftos kaina? Koks paikas klausimas. Jei būčiau likęs su ta kreką šniaukštusia kekše, tikriausiai jau būčiau negyvas. Norėdamas kaip nors išsisukti, kuo ramiausiai atsakau, kad nežinau, bet ji nuo manęs neatstoja ir ima domėtis, kokio amžiaus buvau įvaikintas.
Užčiaupk ją, Grėjau!
Prabylu gerokai šiurkščiau:
– Tai galėjote sužinoti perskaičiusi bet kurį viešai skelbiamą mano gyvenimo aprašymą, panele Stil.
Juk turėtų žinoti. Dabar, kišdamasi už ausies išsprūdusią plaukų sruogą, ji, rodos, tikrai atgailauja. Gerai.
– Dėl darbo jums teko paaukoti šeimą. – Čia ne klausimas, – atkertu.
Ji suglumusi, akivaizdžiai sutrikusi, ir vis dėlto tuoj pat atsiprašo ir perfrazuoja klausimą:
– Ar dėl darbo jums teko paaukoti šeimą? O kam man šeima?
– Turiu šeimą. Turiu brolį ir seserį, turiu mylinčius tėvus. Ir neketinu tos šeimos plėsti.
– Ar jūs gėjus, pone Grėjau? Nesąmonė!
Stebėtina, kad ji ėmė ir paklausė! Likimo ironija, bet tokiam klausimui nesiryžtų net mano namiškiai. Ir kaip ji drįsta?! Staiga mane apima noras
nusitempti ją nuo sofos, persimetus per kelį gerai įkrėsti, o tada už nugaros
surištomis rankomis paguldyti ant rašomojo stalo ir kaip reikiant išdulkinti. Taip deramai atsakyčiau į kvailą jos klausimą. Ramindamasis giliai įkvepiu. Ir pajuntu budelio vertą pasitenkinimą: mat mergina dėl savo klausimo, rodos, sutiktų
skradžiai žemę prasmegti.
– Ne, Anastazija, aš ne gėjus.
Kilsteliu antakius, bet veido išraiška stengiuosi neišsiduoti, ką jaučiu.
Anastazija. Gražus vardas. Man patinka justi, kaip tariant tuos garsus virpteli liežuvis.
– Prašau atleisti. Bet čia... hm... taip parašyta.
Ir ji vėl nubraukia už ausies plaukų sruogą. Akivaizdu, kad tai – blogas įprotis, kurio ji pati nesuvokdama griebiasi, kai susinervina.
Vadinasi, tuos klausimus sugalvojo ne ji? Taip ir paklausęs matau, kad ji bąla. Prakeikimas, švelniai tariant, perkūniškai patraukli.
– Na... ne... Keitė... panelė Kavanag... tai ji sudarė klausimyną. – Jūs abi dirbate studentų laikraščio redakcijoje?
– Ne. Mudvi tik gyvename viename bute.
Tad nenuostabu, kad žurnalistės kailyje jaučiasi kaip nesava. Pirštais trindamasis smakrą pasvarstau, ar vis dėlto užkurti jai tikrą pirtį.
– Ar pati pasisiūlėte imti šį interviu? – klausiu ir ji mane pamalonina
nuolankiajai derančiu žvilgsniu: Anastazija nervinasi dėl mano reakcijos. Man patinka, kad darau jai tokią įtaką.
– Ne, buvau įpareigota. Ji negaluoja, – tyliai atsako ji. – Tada daug kas aiškiau.
Pasibeldusi į duris, įeina Andrėja.
– Pone Grėjau, atleiskite už trukdymą, bet po dviejų minučių jums kitas susitikimas...
– Mes dar nebaigėme, Andrėja. Prašom atšaukti kitą susitikimą.
Rodos, visiškai suglumusi, Andrėja išpučia akis. Atremiu jos žvilgsnį. Marš iš čia! Tuoj pat! Aš dar nebaigiau reikalų su panelyte Stil.
– Gerai, pone Grėjau, – per kelias akimirkas atitokusi, sumurma Andrėja, apsisuka ant kulno ir palieka mudu vienus.
Mano dėmesys vėl nukrypsta į smalsumą žadinančią ir kartu nervinančią būtybę, įsitaisiusią ant mano sofos.
– Kur mudu sustojome, panele Stil? – Prašom dėl manęs nesitrukdyti...
Na jau ne, mažyte. Dabar – mano eilė. Noriu žinoti, ar šis žavus veidelis neslepia kokių nors paslapčių.
– Norėčiau daugiau apie jus sužinoti. Manau, taip būtų sąžininga.
Kai atsiremiu į krėslo atlošą ir priglaudžiu prie lūpų pirštų galus, ji įbeda
žvilgsnį man į burną ir nuryja seilę. O kaipgi, visos taip reaguoja... Be to, malonu žinoti, kad ji mano žavesiui neabejinga.
– Ne kažin ką galėčiau papasakoti, – ji trūkteli pečiais ir vėl nurausta. Matyt, aš ją ne juokais bauginu.
– Ką ketinate veikti baigusi studijas?
– Dar nesu nieko suplanavusi, pone Grėjau. Kol kas man reikia kaip nors išlaikyti baigiamuosius egzaminus.
– Mes įmonėje turime puikią programą stažuotojams.
Ir kas tempė už liežuvio? Tai prieštarauja taisyklėms, Grėjau. Niekada nesidulkink su personalu... Tik... kad aš šitos merginos nedulkinu.
Ji atrodo nustebusi ir vėl stipriai prikanda tą savo lūpą. Kodėl tai mane taip audrina?
– Šit kaip? Turėsiu omenyje, – sako ji. – Nors nesu tikra, kad jūsų įmonėje pritapčiau.
– Kodėl taip manote? – klausiu. Kuo jai netinka mano įmonė? – Juk tai savaime aišku, ar ne? – Ne, bent jau ne man.
Jos atsakymas mane pribloškia. Akivaizdžiai jaudindamasi, ji ištiesia ranką prie diktofono.
Po galais, ji ketina išeiti. Mintyse paskubomis apmetu, kas šiandien po pietų numatyta mano darbotvarkėje – ten nėra nieko, ko nebūtų galima atidėti.
– Gal norėtumėte, kad aprodyčiau biurą?
– Esu tikra, kad jūs pernelyg užimtas, pone Grėjau, o manęs laukia ilga kelionė automobiliu.
– Į Vankuverį grįšite automobiliu? – Žvilgteliu pro langą. Kelias tolimas, o lauke lynoja. Tokiu oru jai nederėtų vairuoti, bet... uždrausti negaliu. Vien
pagalvojęs apie tai, suirztu. – Ką gi, vairuokite atsargiai, – priduriu šiurkščiau, nei norėjau.
Ji čiupinėjasi su diktofonu. Ji trokšta kuo greičiau palikti mano biurą, o aš – net pats stebiuosi! – nenoriu jos išleisti.
– Ar gavote visą reikalingą informaciją? – klausiu nė nemėgindamas maskuoti pastangų kaip nors pratęsti šį pokalbį.
– Taip, pone, – tyliai atsako ji.
Nors virsk iš koto, – ak, kaip skamba šie žodžiai iš jos burnos! – ir aš kelias akimirkas įsivaizduoju šitą burną, paklūstančią man vos pirštu pamojus.
– Ačiū už interviu, pone Grėjau.
– Nėra už ką. Buvo malonu, – nuoširdžiai linkteliu, nes jau senokai nebuvau taip susižavėjęs. Nuo šios minties apima nerimas.
Ji atsistoja, o aš ištiesiu ranką, nekantraudamas ją paliesti.
– Iki kito susitikimo, panele Stil, – tariu kimiu balsu, spausdamas jai ranką. Taip, trokštu savo žaidimų kambaryje nuplakti šią merginą botagu ir išdulkinti. Noriu, kad jaustųsi pasmerkta ir apimta geismo... kad šauktųsi manęs ir manimi pasitikėtų. Stipriai suspaudžiu lūpas.
Pasvajok, Grėjau. – Pone Grėjau...
Ji linkteli ir vikriai – pernelyg vikriai – atitraukia ranką.
Negaliu taip paprastai leisti šiai merginai išeiti. O ji, akivaizdu, nori kuo greičiau sprukti. Baisiai pikta, bet išlydint ją dingteli išganinga mintis.
– Tik pažiūrėsiu, kad sėkmingai išeitumėte pro duris, panele Stil, – pašmaikštauju.
Ji surimtėja ir stipriai suspaudžia lūpas.
– Jūs labai dėmesingas, pone Grėjau, – atšauna.
Panelė Stil moka atsikirsti! Jai žengiant pro duris, šypsena mano veide
išplatėja ir nuseku jai iš paskos. Andrėja su Olivija priblokštos pakelia į mudu akis. Taip, taip. Palydėsiu merginą. Ir kas čia tokio?
– Ar turite kokį nors apsiaustą? – klausiu. – Striukę.
Iškalbingai žvilgteliu į Oliviją, ta pašokusi tuoj pat ištraukia iš spintos tamsiai mėlyną striukę ir, kaip visada, vyptelėjusi paduoda ją man. Dieve, kaip Olivija mane nervina su tomis savo nerealiomis svajomis apie mudviejų santykius.
Hm... Striukė gerokai nutrinta ir ne kažin kokios kokybės. Panelei Anastazijai Stil derėtų rengtis geriau. Kilstelėjęs palaikau drabužį ir gobdamas juo liesus merginos pečius liesteliu jai sprandą. Pajutusi prisilietimą, ji sustingsta ir
išblykšta.
Taip! Aš ją taip pat veikiu. Nepaprastai malonu tai žinoti. Priėjęs prie lifto, paspaudžiu mygtuką, o ji stovi šalia ir nerimsta.
Oi, galėčiau tave nuraminti, mažyte...
Lifto durys atsidaro, ji puola į kabiną, o tada atsisuka į mane. Ji ne šiaip patraukli. Aš net rizikuočiau sakyti, kad ji graži.
– Anastazija... – atsisveikindamas ištariu. – Kristianai... – tyliai sako ji.
Lifto durys užsidaro ir ore tarp mudviejų pakimba ištartas mano vardas – jis nuskamba keistai ir nepažįstamai, bet velniškai seksualiai.
Apie šią merginą turiu sužinoti daugiau.
– Andrėja! – rikteliu grįžęs į biurą. – Sujunk mane su Velču. Greičiau.
Sėdėdamas prie rašomojo stalo ir laukdamas skambučio, žiūriu į paveikslus ant kabineto sienų ir staiga prisimenu panelės Stil žodžius. Suteikia kasdienybei išskirtinumo... Šiais žodžiais taip pat taikliai ji būtų galėjusi apibūdinti ir save.
Subirbia telefonas.
– Skambina ponas Velčas. – Junk.
– Taip, pone.
2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 14-OJI, ŠEŠTADIENIS
ANASTAZIJA ROZA STIL
Gimimo data | 1989-09-10, Monteseinas, Vašingtono valstija
Adresas | 1114 SW, Žalioji gatvė 7, Heivenheitsas, Vankuveris, WA 98888 Mobiliojo telefono Nr. | 360-959-4352
Socialinio draudimo Nr. | 987-65-4320
Bankas | „Wells Fargo“ bankas, Vankuveris, Vašingtono valstija. Sąsk. Nr. 309361; Sąsk. likutis 683,16 JAV dol.
Profesija | Paskutinio kurso studentė Vašingtono valstybinio universiteto Menų ir mokslų koledže studijuoja anglų kalbą ir literatūrą
Balų vidurkis | 4,0
Ankstesnis išsilavinimas | Monteseino vidurinė mokykla Gabumų mokslui testo rezultatas | 2150
Darbinė veikla | Kleitono ūkinių prekių parduotuvė, šiaurės vakarų Vankuveris, Portlandas, kasininkė pardavėja (ne visa darbo diena)
Tėvas | Franklinas A. Lambertas (1969-09-01–1989-09-11) Motina | Karla Mei Vilks-Adams, gim. 1970-07-18
1989-03-01 ištekėjo už Frenko Lamberto, nuo 1989-09-11 našlė
1990-06-06 ištekėjo už Reimondo Stilo, 2006-07-12 išsiskyrė
2006-08-16 ištekėjo už Stiveno M. Mortono, 2007-01-31 išsiskyrė
2009-04-06 ištekėjo už Bobo Adamso Politinės pažiūros | nenustatytos Religiniai įsitikinimai | nenustatyti Lytinė orientacija | nenustatyta
Artimi santykiai | šiuo metu nenustatyti
Gal šimtąjį kartą įdėmiai skaitau prieš porą dienų gautą išsamų gyvenimo aprašymą mėgindamas kaip nors įminti paslaptingosios panelės Anastazijos Rozos Stil mįslę. Niekaip negaliu išmesti iš galvos tos prakeiktos mergužėlės ir
tai mane ima ne juokais siutinti. Praeitą savaitę, sėdėdamas itin nuobodžiuose susirinkimuose, pagavau save prisimenant ir sakinys po sakinio kartojant tą interviu. Prieš akis iškildavo diktofoną grabinėjantys jos pirštai, tik jai vienai būdingas gestas, kaip kiša už ausies plaukų sruogą, jos prikąsta lūpa. Taip. Prikąsta apatinė lūpa mane visada jaudina.
Ir štai aš čia, Portlando pakraštyje. Pastatau automobilį prie nedidukės Kleitonų šeimai priklausančios ūkinių prekių parduotuvės, kurioje ji dirba.
Tu kvailys, Grėjau. Ko čia atlėkei?
Žinojau, kad taip bus. Visą savaitę žinojau, kad... turiu ją vėl pamatyti. Žinojau nuo tos akimirkos, kai stovėdama lifte ji ištarė mano vardą. Mėginau spirtis.
Laukiau penkias dienas, – penkias varginančias dienas, – mat norėjau pasitikrinti, gal ją pamiršiu.
Negaliu pakęsti laukimo. Aš nepratęs laukti... nieko.
Dar niekada nesu lakstęs paskui moterį. Mano turėtos moterys iš karto
suprato, ko iš jų tikiuosi. Dabar labiausiai baiminuosi, kad panelė Stil yra tiesiog per jauna ir mano siūlymas gali jos nesudominti. O gal vis dėlto sudomins? Tik... ar ji apskritai gali tapti gera nuolankiąja? Pakraipau galvą. Taigi, atvažiavau čia ir kaip paskutinis asilas stypsau automobilių aikštelėje gerokai apleistame
Portlando pakraštyje.
Iš jos gyvenimo aprašymo nesužinojau nieko ypatingo, išskyrus tai, ką radau parašyta paskutinėje eilutėje ir apie ką nė akimirkos nesiliauju galvojęs. Dėl to čia ir atvažiavau. Kodėl neturite vaikino, panele Stil? Lytinė orientacija
nenustatyta, tai gal ji lesbietė? Prunkšteliu vos pagalvojęs, nes tai labai mažai tikėtina. Prisimenu klausimą, kurį ji man uždavė imdama interviu, prisimenu akivaizdų jos drovėjimąsi, kaip liaunas rožės žiedas švelniai nuraudusius
skruostus... Nuo tos akimirkos, kai ją pažinau, šios geidulingos mintys neduoda man ramybės.
Dėl to tu ir čia.
Nekantrauju vėl ją pamatyti – šviesiai mėlynos jos akys mane persekioja net sapnuose. Flinui apie tai neužsiminiau ir labai dėl to džiaugiuosi, mat dabar
elgiuosi kaip manijos apimtas moterų persekiotojas. O gal reikėtų pasipasakoti? Bet ne. Nenoriu, kad negyvai nukankintų paskaita apie naujausius į sprendimą orientuotos psichoterapijos laimėjimus. Man tik reikia truputį prasiblaškyti ir
vienintelė pramoga, kurios dabar trokštu, yra... pardavėja, besidarbuojanti ūkinių prekių parduotuvėje.
Ką gi, sukoriau gana tolimą kelią. Pažiūrėkime, ar panelė Stil tikrai tokia žavi, kokią prisimenu.
Spektaklis prasideda, Grėjau!
Man žengiant pro duris, monotoniškai nuskamba elektroninis varpelis. Prekybos salė didesnė, nei atrodo žvelgiant į parduotuvę iš gatvės, ir nors
šeštadienis, jau beveik pietų metas, pirkėjų nedaug. Kaip ir buvo galima tikėtis, čia dvi eilės lentynų, užverstų tokioms parduotuvėms įprastu šlamštu. Jau buvau spėjęs pamiršti, kokios galimybės ūkinių prekių parduotuvėje atsiveria tokiems kaip aš. Viską, ko man reikia, dažniausiai perku internetu, bet jei jau užsukau, kodėl nepapildžius savo atsargų vienu kitu naudingu daikčiuku: lipnia juosta, keliais skečiamaisiais žiedais. Hm... Susirasiu žaviąją panelę Stil ir puikiai praleisiu laiką.
Kol ją pamatau, sugaištu net tris sekundes. Ji susikūprinusi stovi prie
prekystalio neatitraukdama akių nuo monitoriaus ir kramsnodama riestainį. Paskui išsiblaškiusi nusibraukia prie lūpų kampučio prilipusį trupinį, kyšteli pirštą į burną ir nulaižo. Mano kotas akimirksniu nubunda ir trūkteli.
Po velnių, elgiesi kaip koks keturiolikmetis...
Pajutęs savo kūno reakciją, suirztu. Gal taip nereaguočiau, jei surakinčiau ją antrankiais, išdulkinčiau ir nuplakčiau, nors... nebūtinai tokia eilės tvarka. Taip... Štai ko man reikia.
Ji visiškai sutelkusi dėmesį į darbą, tad turiu progą atidžiai ją apžiūrėti. Net ir nuvijęs visas geidulingas mintis turiu pripažinti, kad ji patraukli... nepaprastai patraukli. Atmintis manęs neapgavo.
O paskui ji pakelia akis ir... suakmenėja. Įsitempiu taip, lyg būčiau pamatęs ją pirmą kartą. Ji perveria mane skvarbiu žvilgsniu, – manau, dabar jaučiasi tiesiog sukrėsta, – bet nežinau, ar ši atsakomoji reakcija man palanki, ar ne.
– Panele Stil! Koks malonus netikėtumas.
– Pone Grėjau... – sutrikusi ir vos atgaudama kvapą ištaria ji. Ak, jos reakcija vis dėlto man palanki.
– Kaip tik buvau netoliese. Man reikia šį bei tą įsigyti. Malonu vėl jus matyti, panele Stil.
Tikrai labai malonu. Ji vilki prigludusius sportinius marškinėlius ir mūvi
aptemptus džinsus, o ne tą maišą primenantį šlamštą, kurį vilkėjo prieš savaitę. Jos kojos ilgos, liemuo liaunas, o krūtys – tobulos. Jos lūpos vis dar šiek tie
pravertos iš nuostabos ir man tenka atsispirti pagundai ištiesti smilių, priglausti jo galiuką prie smakro ir užčiaupti jai burną. Atskridau iš Siatlo vien pasimatyti su tavimi ir šią akimirką atrodai taip, kad keliauti, rodos, buvo verta.
– Ana. Mano vardas Ana. Kuo galiu jums padėti, pone Grėjau?
Giliai atsidususi, ji atsitiesia kaip ir tąkart, imdama interviu, ir pamalonina mane nelabai nuoširdžia šypsena, matyt, skirta klientams.
Žaidimas prasideda, panele Stil.
– Norėčiau įsigyti kelis daikčiukus. Pirmiausia reikia kabelių.
Tokiu pageidavimu užklumpu ją nepasiruošusią ir ji, rodos, labai sutrinka. Oi, kaip bus smagu. Dar ne taip nustebtum pamačiusi, ką galiu nuveikti sumezgęs kelis kabelius.
– Turime įvairaus ilgio. Norėtumėt, kad parodyčiau? – atgavusi amą, klausia ji. – Prašyčiau. Parodykite man juos, panele Stil.
Ji išeina iš už prekystalio ir mosteli į tarpą tarp lentynų. Ji avi sportbačius. Įdomu, kaip atrodytų, apsiavusi batelius nepadoriai aukštais kulniukais.
Firminius „Louboutin“ aukštakulnius... ne, jokie kiti tikrai netiktų.
– Kabeliai elektros reikmenų skyriuje, aštuntoje eilėje, – virpančiu balsu ištaria ji ir nurausta...
Ji man tikrai neabejinga... Krūtinėje atgyja viltis. Vadinasi, ne lesbietė. Patenkintas šypteliu.
– Prašom parodyti, seksiu paskui jus.
Mosteliu ranka, kad žengtų pirma ir rodytų kelią. Mat eidamas iš paskos turiu ir laiko, ir progą pasigrožėti iš kojų verčiančiu jos užpakaliuku. Ilgi į uodegą
surišti plaukai nelyginant metronomas švytruoja besisūpuojančių klubų ritmu. Čia tikrai viskas kartu: ji miela, mandagi, graži ir turi visas fizines savybes, kurias labiausiai vertinu rinkdamasis nuolankiąją. Tačiau dabar svarbiausia išsiaiškinti, ar ji apskritai galėtų tapti nuolankiąja. Apie tokį gyvenimo būdą – mano gyvenimo būdą – tikriausiai nieko nėra girdėjusi, bet labai norėčiau jai apie tai papasakoti. Per daug skubi ir užbėgi įvykiams už akių, Grėjau...
Balsas spigus, ji kaip įmanydama stengiasi dėtis abejinga. Mane toks elgesys prajuokina. O moterims retai pavyksta mane prajuokinti.
– Lankausi Vašingtono valstybinio universiteto Žemės ūkio fakultete. Jis Vankuveryje, – pameluoju.
Tiesą sakant, atvykau pasimatyti su jumis, panele Stil. Jos veidas ištįsta, o aš pasijuntu kaip pašlemėkas.
– Šiuo metu finansuoju jo atliekamus tyrimus, susijusius su sėjomaina ir dirvotyra, – priduriu, ir bent jau tai yra tikra tiesa.
– Ar tai jūsų plano pamaitinti visą pasaulį dalis? Ji šypsodamasi kilsteli antakį.
– Kažkas panašaus, – sumurmu.
Ar ji iš manęs juokiasi? Ak, jei taip, mielai ją sutramdyčiau. Tik... nuo ko
pradėti? Gal vis dėlto ne nuo keisto interviu, o nuo kvietimo pavakarieniauti? Tai bent būtų naujiena: vakarieniaučiau mieste su mergina, kuri galbūt taps mano nuolankiąja...
Prieiname prie kabelių – o jų čia esama skirtingų ilgių ir pačių įvairiausių spalvų. Išsiblaškęs pirštais perbraukiu per pakuotes. Galėčiau tiesiog imti ir pakviesti ją vakarienės. Kaip į pasimatymą? Kažin, ar ji sutiktų? Žvilgteliu į ją – stebeilija į sunertus savo pirštus. Ir nedrįsta pakelti į mane akių, o tai... teikia vilties. Išsirenku ilgesnių kabelių. Šiaip ar taip, jie lankstesni ir vieno pakanka surišti ir čiurnoms, ir riešams.
– Šitie bus kaip tik.
– Pageidausite dar ko nors? – greitakalbe išpoškina ji.
Arba ji itin paslaugi, arba nori greičiau išgrūsti mane iš parduotuvės, bet kaip yra iš tiesų, nenutuokiu.
– Dar norėčiau apsauginės dažymo juostos. – Remontuojate būstą?
– Ne, neremontuoju. Ak, jei tik žinotum...
– Prašyčiau čionai, – sako ji. – Apsauginės dažymo juostos dekoravimo skyriuje.
Nesnausk, Grėjau. Laiko turi nedaug. Pamėgink įtraukti ją į pokalbį. – Ar ilgai čia dirbate?
Suprantama, atsakymą jau žinau. Kitaip nei kai kurie žurnalistai, aš namų darbus atlieku. Neįsivaizduoju kodėl, bet mergina staiga labai sutrinka. Dieve, kokia drovi. Rodos, man nėra jokios vilties. Skubriai apsisukusi, ji nužingsniuoja tarp lentynų link skyriaus, pažymėto lentele „Dekoravimas“. Klusniai kaip
šunytis pėdinu iš paskos.
– Ketverius metus, – priėjus prie juostų, išlemena ji. Tada pasilenkia ir paima du skirtingo pločio ritinėlius.
– Paimsiu šitą.
Burnai užklijuoti platesnė juosta gerokai tinkamesnė. Kai ji paduoda ritinėlį, mudviejų pirštų galiukai trumpai susiliečia. Šio sąlyčio atgarsį pajuntu tarp kojų. Prakeikimas!
Ji išbąla.
– Gal reikia dar ko nors? – tyliai ir dusliai klausia. Dieve, aš ją veikiu taip pat kaip ir ji mane. Galbūt... – Manau, dar reikėtų virvės.
– Prašom čia.
Ji sparčiai nužingsniuoja tarp lentynų, suteikdama man dar vieną progą pasigrožėti puikiu jos užpakaliuku.
– Kokios virvės pageidaujate? Turime sintetinių ir natūralių plaušų virvių... špagato... storų trosų...
Velnias... Gal jau pakaks... Sudejuoju neišleisdamas nė garso ir mėgindamas išblaškyti vaizdinį, kaip ši mergina kaba ant virvių, pritvirtintų prie mano
žaidimų kambario lubų.
– Prašom keturis su puse metro natūralių plaušų virvės.
Ji šiurkštesnė ir mėginant išsivaduoti greičiau nutrina odą. Mano mėgstamiausia...
Nors ir virpančiais pirštais, vis dėlto tuos puspenkto metro ji pamatuoja kaip tikra profesionalė. Iš dešinės kišenės išsitraukusi universalų peilį, mitriai
nupjauna virvę, tvarkingai susuka ir sumezga slankiąja kilpa. Įspūdinga. – Ar buvote skautė?
– Organizuota grupinė veikla tikrai nėra pats mėgstamiausias mano užsiėmimas, pone Grėjau.
– O koks mėgstamiausias jūsų užsiėmimas, Anastazija?
Man pavyks!
– Knygos, – sako ji. – Kokios?
– Na, kaip čia pasakius... Įprastos. Klasikiniai romanai. Daugiausia anglų rašytojų kūriniai.
Anglų rašytojų kūriniai. Galėčiau lažintis, kad ji turi omenyje Brontes ir Osten. Visas tas sentimentalias širdelių ir gėlyčių gerbėjas.
Negerai...
– Ar pirksite dar ką nors?
– Nežinau. Ką dar patartumėte įsigyti? Noriu pažiūrėti, kaip ji reaguos.
– Meistrui mėgėjui? – nustebusi klausia ji.
Vos susilaikau nenusikvatojęs. Oi, mažyte, mėgėjiškas meistravimas tikrai nėra pats mėgstamiausias mano užsiėmimas. Tramdydamas juoką linkteliu. Jos žvilgsnis nuslysta mano kūnu žemyn ir aš įsitempiu. Ji mane... vertina!
– Kombinezoną, – lepteli ji.
Tai keisčiausias mano girdėtas dalykas, jei neskaičiuosime jos klausimo „Ar jūs gėjus?“
– Juk nenorėtumėte susitepti ar susiplėšyti drabužių, tiesa? – ji mosteli į mano džinsus.
Šį kartą nesusilaikau. – Galiu ir nusirengti. – Hm...
Ji nurausta kaip žarija ir nudelbia akis.
Vis dėlto nusprendžiu palengvinti jos kančias.
– Paimsiu kelis kombinezonus. Kad kartais, neduok Dieve, nesusigadinčiau drabužių.
Netarusi nė žodžio, ji apsisuka ir sparčiai nužingsniuoja tarp lentynų, o aš, visiškai sužavėtas, nuseku iš paskos.
– Dar ko nors? – duodama man porą mėlynų kombinezonų ir, rodos,
gaudydama kvapą, klausia ji. Mergina akivaizdžiai susigėdusi, jos žvilgsnis vis dar įbestas į grindis. Dieve, ji visiškai užvaldė ir mano mintis, ir kūną.
– Kaip sekasi rašyti straipsnį? – teiraujuosi vildamasis, kad ji bent šiek tiek nusiramins.
Ji pakelia akis ir, akivaizdžiai pajutusi palengvėjimą, man šypteli. Pagaliau...
– Straipsnį rašau ne aš, o Ketrina. Panelė Kavanag. Mudvi gyvename viename bute. Tai ji rašo straipsnį. Ir labai tuo džiaugiasi. Ji yra laikraščio redaktorė ir labai sielojosi, kad negalėjo pati paimti to interviu.
Tai ilgiausia jos šneka nuo tada, kai susipažinome, ir ji kalba apie kitą žmogų, o ne apie save. Įdomu...
Man nespėjus prasižioti, ji priduria:
– Dabar vienintelis jos rūpestis tas, kad neturi originalių jūsų nuotraukų. Atkakliajai panelei Kavanag reikia nuotraukų. Reklaminių fotosesijos nuotraukų, ar ne? Aš jų parūpinsiu. Taip galėsiu praleisti dar šiek tiek laiko žaviosios panelės Stil draugijoje.
– Kokių nuotraukų ji norėtų?
Ji sutrikusi kelias akimirkas spokso į mane, tada, matyt, nesumodama, ką atsakyti, papurto galvą.
– Na, aš čia dar pabūsiu. Galbūt rytoj...
Juk galiu pasilikti Portlande. Dirbti viešbutyje. Kad ir „Heathman“ viešbučio kambaryje. Tik turiu pasikviesti Teilorą ir liepti jam atvežti mano nešiojamąjį kompiuterį ir drabužių. Arba paprašyti pagalbos Elioto, jei tik, žinoma, savaitgalį nėra išvykęs, kaip pratęs, ir kur nors nesidulkina.
– Sutiktumėte nusifotografuoti?
Šį kartą jai nepavyksta nuslėpti nuostabos.
Santūriai linkteliu. Taip, noriu praleisti su tavimi daugiau laiko... Valdykis, Grėjau.
– Keitė labai apsidžiaugs. Tai yra, jei tik mums pavyks rasti fotografą. Ji nusišypso ir jos veidas nušvinta nelyginant giedras vasaros rytmetis. Ji atrodo taip... kad stogą rauna.
– Praneškite man apie rytojaus planus, – iš džinsų kišenės išsitraukiu
piniginę. – Štai mano vizitinė. Joje yra mobiliojo numeris. Būtų gerai, jei rytoj rytą, prieš dešimtą, paskambintumėte.
Jei nepaskambins, grįšiu į Siatlą ir šią avantiūrą tiesiog išmesiu iš galvos. Vos apie tai pagalvoju, pasijuntu prislėgtas.
– Sutarta.
– Ana!
Mudu atsisukame ir tako gale pamatome jauną vyrą, vilkintį drabužius, prie kurių mados dizaineris tikrai nepridėjo rankos. Jis žvilgsniu ryte ryja panelę Anastaziją Stil. Po galais, kas šitas mulkis?
– Hm... minutėlei atsiprašysiu jūsų, pone Grėjau.
Ji prieina prie jo ir tas tipas suspaudžia ją glėbyje nelyginant gorilos patinas. Man kraujas gyslose sustingsta. Suprantu, kad tai instinktyvi reakcija.
Patrauk nuo jos savo purvinas letenas!
Sugniaužęs kumščius matau, kad ji to vyro neapkabina, bet dėl to man ne kažin kiek palengvėja.
Tada juodu ima apie kažką šnabždėtis. Gal Velčo gauta informacija buvo netiksli? Gal šis vyrukas – jos vaikinas? Jis tinkamo amžiaus, be to, nenuleidžia nuo jos geismą spinduliuojančių akių. Tebeliesdamas ją, vyrukas žingteli
atatupstas, atidžiai nužvelgia ir lieka stovėti apglėbęs per pečius. Iš pirmo
žvilgsnio tai nieko nereiškiantis gestas, bet aš žinau, jog jis nebyliai jau pareiškė į merginą pretenzijas ir leidžia man suprasti, kad nešdinčiausi. O ji susijaudinusi mindžikuoja ir jaučiasi labai nepatogiai.
Velnias... Man derėtų išeiti. Pervertinau savo galimybes. Juodu pora. Bet štai ji jam kažką pasako, atšlyja palietusi dilbį – ne plaštaką! – ir jį tarsi atstumia.
Gerai.
– Hm... Polai, čia Kristianas Grėjus. Pone Grėjau, čia Polas Kleitonas. Šios parduotuvės savininko brolis, – ji perveria mane žvilgsniu, kurio potekstės nesuprantu, ir kalba toliau: – Su Polu susipažinau vos pradėjusi čia dirbti, nors susitinkame nedažnai. Jis grįžo iš Prinstono, kur studijuoja verslo
administravimą.
Ji įsišneka, ima viską išsamiai aiškinti, o iš tiesų, kaip suprantu, nori man pasakyti, kad juodu ne pora. Jos darbdavio brolis, ne draugužis... Man palengvėja, bet tas palengvėjimas toks milžiniškas ir toks netikėtas, kad suraukiu antakius. Ši mergina ne juokais krito man į akį...
– Pone Kleitonai... – stengiuosi kalbėti itin santūriai.
– Pone Grėjau... – Rankos paspaudimas silpnas, pasigailėtinas, kaip ir jo... plaukai. Šungalvis. – Pala, ar tik jūs – ne Kristianas Grėjus? Ne iš Grėjaus įmonių holdingo?
Ir per akimirką, tiesiog man akyse, jis iš viršininko virsta nuolankiu tarnu. – Čia tai bent! Gal galėčiau būti jums kuo nors naudingas?
– Anastazija mane jau aptarnavo, pone Kleitonai. Ir buvo labai dėmesinga. O dabar nešdinkis.
– Puiku, – neriasi iš kailio jis, rodydamas baltus kaip sniegas dantis ir didžiausią pagarbą. – Iki, Ana.
– Iki, Polai, – atsisveikina ji ir vyrukas palengva nužingsniuoja į parduotuvės gilumą. Palydžiu jį žvilgsniu, kol dingsta iš akių.
– Gal pageidausite dar ko nors, pone Grėjau? – Ačiū, daugiau nieko nereikia, – sumurmu.
Po galais, mano laikas išseko, o aš vis tiek nežinau, ar dar kada nors ją
pamatysiu. Privalau išsiaiškinti, ar galiu tikėtis, kad ji bent pasvarstys, ar leistis į tokius santykius, prie kokių esu pratęs. Bet kaip paklausti? Be to, ar aš
pasirengęs priimti nuolankiąją, kuri apie tokį gyvenimo būdą nieko nenutuokia? Jai reikėtų papildomų pamokų. Užsimerkęs mėginu įsivaizduoti, kokių nuostabių galimybių atvertų tos papildomos pamokos... paruošti ją man įprastiems
santykiams galėtų būti ne mažiau įdomu nei paskui bendrauti... Tik ar ji apskritai kada nors būtų tam pasiruošusi? O gal aš skaudžiai klystu?
Ji grįžta prie prekystalio ir, neatitraukdama akių nuo kasos aparato, nuskenuoja mano pirkinius.
Po perkūnais, pažvelk į mane! Noriu vėl pamatyti jos veidą ir suprasti, ką ji galvoja.
Pagaliau ji pakelia galvą.
– Keturiasdešimt trys doleriai. Ir... viskas?
– Norėsite maišelio? – kai paduodu „American Express“ kreditinę, klausia ji. – Taip, Anastazija.
Jos vardas nuostabus, jis puikiai tinka tokiai gražuolei merginai, be to, tie garsai maloniai slysta man liežuviu.
Ji vikriai sudeda pirkinius į maišelį. Štai ir viskas. Turiu išeiti. – Jei norėsite fotosesijos, paskambinkite man.
Ji linkteli ir atiduoda man kreditinę. – Gerai. Tad galbūt iki rytojaus.
Negaliu tiesiog imti ir išeiti. Turiu kaip nors perduoti žinią, kad ja susidomėjau.
– Beje, Anastazija... Džiaugiuosi, kad panelė Kavanag negalėjo pati paimti interviu.
Rodos, ji maloniai nustemba. Tai gerai.
Persimetęs per petį maišelį su pirkiniais, išeinu iš parduotuvės.
Taip, nepaisydamas visų sveiko proto protestų, aš jos geidžiu. Bet dabar teks laukti... po velnių, laukti... ir vėl. Sutelkęs tiek valios, kad Elena dabar manimi didžiuotųsi, ir žvelgdamas tik į priekį, išsitraukiu iš kišenės mobilųjį ir įlipu į išsinuomotą automobilį. Tyčia neatsigręžiu per petį ir į ją nežvilgteliu.
Nežvilgteliu. Nežvilgteliu. Paskui pakeliu akis į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, per kurį matau parduotuvės laukujes duris, tačiau, be keistoko fasado, daugiau nieko įdomaus neišvystu. Ji nestovi prisiplojusi prie vitrininio lango ir į mane nedėbso.
Gaila.
Įjungiu greitojo numerių rinkimo režimą, spusteliu vienetą, ir Teiloras atsiliepia, regis, dar prieš pirmąjį signalą.
– Pone Grėjau, – tarsteli jis.
– Užsakyk apartamentus „Heathman“ viešbutyje. Savaitgalį praleisiu
Portlande, tad man reikia sportinio automobilio, dar paimk kompiuterį, šūsnį po juo padėtų dokumentų ir pagriebk drabužių, kad turėčiau kuo persirengti.
– Klausau, sere. O ką daryti su „Čarliu Tango“?
– Pasakyk Džo, kad nuskraidintų jį į tarptautinį Portlando oro uostą. – Bus padaryta, sere. Maždaug po trijų su puse valandos būsiu pas jus. Baigęs pokalbį, įjungiu automobilio variklį. Taigi turiu kelias valandas
Portlande, kol lauksiu ir žiūrėsiu, ar ta mergina taip pat manimi susidomėjo. Ką veikti? Manau, būtų laikas pasivaikščioti. Gal žingsniuodamas atsikratysiu šio keisto visą kūną apėmusio alkio?
PRAĖJO PENKIOS VALANDOS, o žaviosios panelės Stil skambučio taip ir nesulaukiau.
Po velnių, ir ką aš sau maniau? Stoviu prie lango savo apartamentuose
„Heathman“ viešbutyje ir žvelgiu į gatvę. Nemėgstu laukti. Niekada nemėgau. Nors dabar jau niaukiasi, kol vaikščiojau po Foresto parką, oras buvo
pakenčiamas, tik kad pasivaikščiojęs jaudulio neatsikračiau. Nirštu ant jos, kad neskambina, bet labiausiai pykstu ant savęs. Kvaila buvo čia skristi. Sekiodamas paskui tą merginą, tik veltui gaištu laiką. Ir apskritai ar aš kada laksčiau paskui moterį?
Grėjau, susiimk.
Atsidūstu ir, vildamasis, kad galbūt praleidau skambutį, užmetu akį į telefono ekraną, bet... man niekas neskambino. Bent jau Teiloras atvyko ir dabar turiu visus reikalingus daiktus. Turiu perskaityti Barnio ataskaitą apie jo skyriuje atliktus bandymus su grafenu ir viešbutyje galiu ramiai dirbti.
Ramiai? Ne, ramybės nerandu nuo tos akimirkos, kai į mano kabinetą stačia galva įpuolė panelė Stil.
KAI PAKELIU AKIS NUO MONITORIAUS, mano apartamentus gaubia pilkšva prieblanda.
Pagalvojęs, kad naktį teks leisti vienam, labai nuliūstu. Kol mąstau, ką daryti, ima vibruoti ant poliruoto stalviršio gulintis mobilusis, o jo šviečiančiame ekrane užrašytas nepažįstamas, bet kažkur lyg ir matytas numeris su Vašingtono
apygardos kodu. Staiga širdis ima daužytis taip, tarsi būčiau ką tik nubėgęs dešimt mylių.
Ar tai ji? Atsiliepiu.
– Hm... Pone Grėjau... Čia Anastazija Stil.
Išsišiepiu iki ausų kaip paskutinis avigalvis. Aha, pažiūrėkim... Sunkiai
gaudanti kvapą, susinervinusi, tyliai kalbanti panelė Stil. Rodos, į vakarą mano reikalai ėmė taisytis.
– Panele Stil, malonu jus girdėti.
Išgirstu ją tyliai aiktelint ir tas garsas iš karto aidu atsiliepia man tarpkojyje. Puiku. Ji man neabejinga. Kaip ir aš jai.
– Hm... norėtume susitarti dėl fotografavimosi, dėl nuotraukų straipsniui. Rytoj, jei sutiksite. Kur jums būtų patogu, sere?
Mano kambary. Tik tu, aš ir kabeliai...
– Apsistojau Portlande, „Heathman“ viešbutyje. Sakykim, rytoj pusę dešimtos ryte, ar tiks?
– Gerai, susitiksime ten, – linksmai sako ji, nebeslėpdama palengvėjimo ir džiaugsmo.
– Nekantriai lauksiu, panele Stil.
Pasiskubinu baigti pokalbį, kol ji dar nepajuto, kaip jaudinuosi ir koks jaučiuosi patenkintas. Atsiremiu į krėslo atlošą ir, žvelgdamas į tirštėjančių sutemų
gaubiamą miesto panoramą, pirštais persibraukiu per plaukus. Po galais, o gal vis dėlto pavyks?
2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 15-OJI, SEKMADIENIS
NUO BESIPLĖŠANČIO MOBIO užgultomis ausimis Sautvest Salmono gatve risnoju link
Vilameto upės. Dabar pusė septynių ryto ir aš mėginu pravėdinti galvą. Šiąnakt sapnavau ją. Mėlynos akys, tylus balsas... ji klūpojo prieš mane, o kiekvieną sakinį baigė žodžiu „sere“. Nuo tos dienos, kai susipažinome, sapnai tapo
malonia atgaiva nuo anksčiau kartais lankydavusių košmarų. Įdomu, ką apie tai pasakytų Flinas? Ši mintis mane trikdo, tad nuveju ją ir, nusprendęs dar kartą patikrinti savo kūno galimybių ribas, pasileidžiu Vilameto krantine. Tapsint per grindinį, pro debesis šypteli saulė ir pajuntu atgaunąs viltį.
PO DVIEJŲ VALANDŲ, ristele grįždamas į viešbutį, prabėgu pro kavinę. Gal pakviesti
ją kavos?
Kaip į... pasimatymą?
Na, ne. Tai ne pasimatymas. Ši absurdiška mintis mane prajuokina. Tai būtų tik pašnekesys, savotiškas interviu. Gal tuomet pavyktų šiek tiek daugiau
sužinoti apie šią paslaptingą merginą ir suprasti, ar ją artimesni mudviejų
santykiai domintų, ar aš tik gaištu laiką? Lifto kabinoje esu vienas, tad imu daryti tempimo pratimus. Treniruotę baigiu savo apartamentuose ir pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai atvykau į Portlandą, jaučiuosi ramus ir susikaupęs.
Patarnautojas atneša pusryčius ir susigriebiu esąs baisiai alkanas. Šio jausmo nuo seno negaliu pakęsti ir tikrai neketinu alkanauti. Vis dar mūvėdamas
treningo kelnes ir nusprendęs pirma pavalgyti, o tada eiti praustis po dušu, sėdu prie pusryčių stalo.
KAŽKAS ENERGINGAI PASIBELDŽIA į duris. Atidarau jas ir randu prie slenksčio stovintį
Teilorą.
– Labas rytas, pone Grėjau.
– Labas rytas. Ar jie jau pasiruošę?
– Tuoj nusileisiu.
Uždarau duris ir susikišu marškinių skvernus už pilkų kelnių juosmens. Ką tik išėjau iš dušo ir mano plaukai dar drėgni, bet man tai nė velnio nerūpi.
Paskubomis dar žvilgteliu į ciniką širdžių ėdiką veidrodyje, o tada žengiu į koridorių ir paskui Teilorą einu prie lifto.
601 kambarys pilnas žmonių, plieskia šviesos, visur pristatyta prožektorių, bet ją pamatau iš karto. Ji stovi nuošaliau nuo visų. Palaidi plaukai vešlūs, žvilgantys ir siekia krūtis. Ji mūvi prigludusius džinsus, avi sportbačius ir vilki tamsiai mėlyną švarkelį trumpomis rankovėmis, o po juo – baltus sportinius marškinėlius. Gal džinsai ir sportbačiai – jos skiriamasis ženklas? Džinsai nėra labai patogus drabužis, bet tikrai išryškina dailias jos kojas. Jos akys – kaip visada atimančios žadą – man artinantis dar plačiau atsimerkia.
– Štai ir vėl susitikome, panele Stil.
Ji spaudžia mano ištiestą ranką ir staiga mane apima noras stipriai ją sugniaužti ir pakelti prie lūpų.
Nebūk juokingas, Grėjau.
Patraukliai nuraudusi, ji mosteli į savo draugę, stovinčią pernelyg arti ir laukiančią mano dėmesio.
– Pone Grėjau, susipažinkite su Ketrina Kavanag, – sako ji.
Nors ir nenoromis, vis dėlto paleidžiu jos ranką ir pasisuku į atkakliąją panelę Kavanag. Ji gana aukšta, puikiai atrodanti, akivaizdžiai besirūpinanti savo
išvaizda, labai panaši į tėvą, bet akis paveldėjusi iš motinos, – ne kam kitam, o jai turiu būti dėkingas, kad susipažinau su žaviąja panele Stil. Pagalvojęs apie tai, pajuntu jai šiokį tokį palankumą.
– Atkaklioji panelė Kavanag... Kaip laikotės? Tikiuosi, jaučiatės geriau? Anastazija sakė, kad praeitą savaitę buvote susirgusi.
– Ačiū, pone Grėjau, jau pasveikau.
Visiškai savimi pasitikėdama, ji tvirtai paspaudžia man ranką ir aš suabejoju, ar per visą savo privilegijuotą gyvenimą ji bent kartą yra patyrusi kokių nors sunkumų. Įdomu, kodėl šios merginos draugauja. Jos tokios skirtingos.
– Dėkoju, kad skyrėte laiko fotosesijai, – sako Ketrina.
– Padariau tai su malonumu, – atsakau ir žvilgteliu į Anastaziją, o ši parausta kaip šviesoforo signalas ir iš tiesų mane pamalonina.
– Tai Chosė Rodrigesas, mūsų fotografas, – įsiterpia Anastazija ir, vos apie jį užsimena, visa nušvinta.
Po velnių. Ar jis – jos vaikinas?
Pamatęs meilią Anos šypseną, Rodrigesas tiesiog praskysta. Ar juodu dulkinasi?
– Pone Grėjau...
Mudu su Rodrigesu paspaudžiame vienas kitam ranką ir jis į mane niūriai dėbteli. Tarsi įspėja mane. Leidžia suprasti, kad pasitraukčiau. Ji jam patinka. Labai.
Ką gi, pažaiskime, vaikeli.
– Pone Rodrigesai, kur pageidautumėte mane fotografuoti?
Mano žodžiai nuskamba kaip iššūkis ir vaikinui tai nepraslysta pro ausis, bet po akimirkos įsikiša Ketrina ir mosteli į krėslą. Hm... Ji mėgsta viskam
vadovauti. Atsisėdu gerokai pralinksmintas šios minties. Kitas jaunuolis, rodos, Rodrigeso padėjėjas, įjungia prožektorius ir šviesa mane trumpai apakina.
Prakeikimas!
Akims apsipratus su šviesa, imu dairytis žaviosios panelės Stil. Ji stovi
kambario gale ir stebi fotosesiją. Ar ji visada stengiasi likti šešėlyje? Gal todėl jiedvi su Kavanag ir draugauja: jai patinka likti antrame plane ir leisti Ketrinai mėgautis aplinkinių dėmesiu?
Hm... nuolankioji iš prigimties.
Rodos, fotografas savo darbą išmano ir užduotį atlieka labai susikaupęs. Paslapčia stebiu panelę Stil, nė akimirkos nenuleidžiančią nuo mūsų akių.
Mudviejų žvilgsniai susitinka, jos žvilgsnis – atviras ir tyras, tad pasvarstau, ar nevertėtų keisti apmesto plano. O tada ji prikanda apatinę lūpą ir pajuntu
gerklėje daužantis širdį.
Nuleisk akis, Anastazija. Noriu, kad ji liautųsi į mane spoksojusi, ir mergina, tarsi išgirdusi mano įsakymą, pirmoji nukreipia žvilgsnį kitur.
Gera mergaitė.
Rodrigesui tebespragsint fotoaparatu, Ketrina paprašo manęs atsistoti. Netrukus fotosesiją baigiame ir suprantu sulaukęs dar vienos geros progos.
– Dar kartą dėkoju, pone Grėjau.
Ketrina energingai prieina, paspaudžia man ranką, o jos pavyzdžiu paseka ir fotografas, tik jis nužvelgia mane nė nemėgindamas slėpti nepasitenkinimo. Jo
priešiškumas mane gerokai linksmina. Oi, vaikeli... jei tik žinotum...
– Nekantrauju perskaityti straipsnį, panele Kavanag, – sakau ir mandagiai jai linkteliu. O iš tiesų noriu pasikalbėti su Ana. – Ar galėtumėte trumpam paėjėti su manimi, panele Stil? – paklausiu pasivijęs ją prie durų.
– Žinoma, – nustebusi linkteli ji. Naudokis proga, Grėjau.
Liekantiems kambaryje mandagiai ištariu vieną kitą banalybę ir mosteliu jai, ragindamas žengti pro duris, kad atsidurtų kuo toliau nuo Rodrigeso. Koridoriuje ji stovi čiupinėdamasi plaukus ir narstydama pirštus, bet netrukus, lydimas
Teiloro, iš kambario išeinu ir aš.
– Pasikviesiu tave, Teilorai, – sakau, o kai jis nutolsta nuo mudviejų tiek, kad nieko nebegali girdėti, pakviečiu Aną kavos ir, sulaikęs kvapą, laukiu, ką atsakys.
Ji kelis kartus sumirksi, mosteli ilgomis blakstienomis. – Turiu visus parvežti namo, – nusiminusi atsako ji. – Teilorai! – šūkteliu ir Ana krūpteli.
Matyt, būsiu ją sunervinęs, tik nežinau, ar tai geras, ar blogas ženklas. O jos pirštai vis nerimsta. Man dingteli, kaip galėčiau ją nuraminti, bet pajuntu, kad šios mintys labai blaško mano dėmesį.
– Ar jie gyvena universiteto miestelyje?
Ji linkteli ir aš paprašau Teiloro parvežti Anos draugus namo. – Na štai. Ar dabar galite išgerti su manimi kavos?
– Na... pone Grėjau... tai tikrai... – ji nutyla nebaigusi minties. Prakeikimas! Ji mėgina atsisakyti. Liksiu nieko nepešęs. Spindinčiomis akimis ji pažvelgia tiesiai į mane. – Klausykit, Teilorui visai nebūtina vežti jų namo. Jei luktelėtumėte,
apsikeisčiau su Keite automobiliais.
Man tarsi akmuo nuo širdies nusirita, išsišiepiu iki ausų. Manęs laukia pasimatymas!
Pravėręs duris, leidžiu jai grįžti į kambarį, o akivaizdžiai suglumęs Teiloras kaip įmanydamas mėgina neišsiduoti.
– Gal galėtum atnešti mano švarką, Teilorai? – Žinoma, sere.
Apsisukęs ant kulno ir tramdydamas iš juoko trūkčiojančias lūpas, jis
į lifto kabiną ir dingsta man iš akių, o tada, nugara atsirėmęs į sieną, imu laukti panelės Stil.
Po galais, ir ką aš jai pasakysiu?
Gal: „Ar sutiktumėte būti mano nuolankiąja?“ Ne. Ramiai, Grėjau. Neskubėk.
Po kelių minučių, nešinas mano švarku, grįžta Teiloras. – Pageidausite dar ko nors, sere?
– Ne. Ačiū.
Teiloras paduoda man švarką ir, palikęs mane kaip paskutinį kvailį stypsoti koridoriuje, nueina.
Ar ilgai dar teks laukti Anastazijos? Užmetu akį į rankinį laikrodį. Matyt, ji derasi su Ketrina dėl apsikeitimo automobiliais. Arba šnekasi su Rodrigesu ir aiškina, kad tik nueis su manimi kavos, mat dėl būsimo straipsnio sėkmės mane reikia nuraminti ir palankiai nuteikti. Mano sąmonę užtemdo niūrios mintys. Gal atsisveikindama Ana jį net pabučiuoja?
Prakeikimas.
Netrukus ji pasirodo koridoriuje ir aš lengviau atsikvepiu. Neatrodo, kad būtų ką tik su kuo nors bučiavusis.
– Gerai, – ryžtingai sako Ana, – eime kavos.
Tačiau nuraudę skruostai labai sumenkina jos pastangas demonstruoti man pasitikėjimą savimi.
– Tik po jūsų, panele Stil.
Šiaip taip nuslepiu savo susižavėjimą, kai ji eina pro mane. O kai ją pasiveju, man labai rūpi daugiau sužinoti apie jos santykius su Ketrina ir ypač apie tai, kaip jiedvi sutaria. Tad paklausiu, ar seniai jos pažįstamos.
– Nuo pat pirmo kurso. Ji gera mano draugė.
Jos balsas skamba šiltai, maloniai. Akivaizdu, kad Anai ši draugystė labai svarbi. Ketrinai susirgus, ji sukorė nemenką kelią, važiavo į Siatlą imti interviu, ir aš viliuosi, kad panelė Kavanag taip pat vertina šią draugystę ir gerbia Aną.
Kai prieiname prie liftų, paspaudžiu iškvietimo mygtuką ir durys beveik iš
karto atsidaro. Aistringai besiglėbesčiuojantys jaunuoliai sutrikę vienas nuo kito atšlyja. Nekreipdami į juos dėmesio, žengiame į lifto kabiną, bet pastebiu, kad Anastazijos veide šmėsteli išdykėliška šypsena.
Visą laiką, kol leidžiamės į pirmą aukštą, kabinoje tvyro nepatenkintos aistros nuojauta. Ir nežinau, ar ją skleidžia jaunuolių porelė, ar... aš.
Taip. Geidžiu jos. Tik ar ji nori to, ką ketinu pasiūlyti?
Lifto durims atsidarius, man labai palengvėja, paimu ją už rankos ir pajuntu, kad jos delnas vėsus, o ne šaltas ir drėgnas, kaip tikėjausi. Galbūt mano poveikis jai ne toks stiprus, kaip norėčiau? Ši mintis labai prislegia.
Netrukus išgirstame drovų už nugaros likusios porelės kikenimą. – Ir kodėl tie liftai šitaip veikia žmones? – suburbu.
Vis dėlto turiu pripažinti, kad tas nuoširdus ir nekaltas jaunuolių kikenimas tikrai žavus. Panelė Stil atrodo tokia pat nekalta kaip ir jie, ir mudviem
žingsniuojant šaligatviu vėl imu abejoti savo elgesio motyvais.
Ji per jauna. Ji visiškai nepatyrusi, bet, po galais, man taip patinka jausti delne jos ranką...
Kavos namuose leidžiu jai išsirinkti stalelį ir paklausiu, ko norėtų. Ir ji šiaip taip išlemena: angliškos pusryčių arbatos, o tiksliau, puodelio verdančio vandens ir maišelio su arbatžolėmis ant lėkštutės. Nieko panašaus dar nesu girdėjęs.
– Ne kavos?
– Nesu didelė kavos mėgėja.
– Gerai. Arbatos, maišelis atskirai. Ir cukraus? – Ačiū, ne, – stebeilydamasi į pirštus, sako ji. – Norėtumėte ko nors užkąsti?
– Dėkoju, ne, – ji papurto galvą, persibraukia ranka per šviesiai kaštoninius plaukus ir nužeria jų sruogas nuo peties ant nugaros.
Man tenka laukti eilėje ir klausytis dviejų prie prekystalio besisukančių apkūnokų pardavėjų, paikai juokaujančių su kiekvienu klientu. Tai nervina ir atitraukia dėmesį nuo mano susidomėjimo objekto – Anastazijos.
– Laba diena, gražuoli, ko pageidautumėte? – užkalbina mane vyresnė pardavėja spindinčiomis akimis.
Tai tik gražus veidelis, mieloji...
– Prašyčiau kavos su plakto pieno puta. Dar angliškos pusryčių arbatos, tik kad maišelis nebūtų įmerktas į vandenį. Ir dar keksiuką su šilauogėmis.
Jei Anastazija vis dėlto apsigalvotų ir nuspręstų ko nors užkąsti. – Nusprendėte aplankyti Portlandą?
– Atvažiavote praleisti savaitgalio? – Taip.
– Šiandien oras jau geresnis. – Tikrai.
– Tikiuosi, išeisite į lauką pasimėgauti saule. Po velnių, užsikišk ir pasiskubink.
– Ir aš tikiuosi, – iškošiu pro sukąstus dantis ir žvilgteliu į Aną, o ji paskubomis nukreipia akis kitur.
Ji mane stebi. Stebi ir... vertina?
Krūtinėje sužibusi viltis ima sparčiai stiprėti.
– Štai, – pamerkusi akį, pardavėja ant mano padėklo pastato gėrimus. – Kasoje susimokėkite, aukseli, ir linkiu geros dienos.
– Ačiū, – padėkoju ir šiaip taip prisiverčiu nusišypsoti.
Prie stalelio sėdinti Anastazija spokso į savo pirštus ir nežinia apie ką galvoja. Gal... apie mane?
– Daug atiduočiau, kad sužinočiau, apie ką galvojate, – priėjęs sakau.
Ji krūpteli, išrausta, o aš padedu ant stalelio padėklą su jos arbata ir savo kava. Ana sėdi praradusi žadą ir akivaizdžiai susidrovėjusi. Kodėl? Gal iš tiesų ji nenori čia būti?
– Tai apie ką galvojote? – vėl paklausiu, o Ana ima čiupinėtis su arbatos maišeliu.
– Šią arbatą mėgstu labiausiai, – tarsi nė negirdėjusi klausimo sako ji, o man dingteli, kad privalau įsiminti: angliška pusryčių arbata – jos mėgstamiausia.
Žiūriu, kaip ji įmeta maišelį į arbatinuką. Tai lyg įmantrus ir pakrikas
spektaklis. Po akimirkos ji maišelį išgriebia ir padeda ant lėkštutės. Vos tramdau juoką, mano lūpų kampučiai virpčioja. Kai ima pasakoti, kad arbatą mėgsta
juodą ir silpną, man šmėsteli mintis, kad Ana kalba apie tai, koks vyras jai patiktų.
Susiimk, Grėjau. Ji šneka apie arbatą.
Ką gi, įžangos pakaks; laikas pereiti prie sandorio. – Ar jis – jūsų vaikinas?
Kai ji suraukia antakius, virš nosies atsiranda nedidukė V raidė. – Kas?