Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development ISSN 1822-6760 / eISSN 2345-0355. DOI: 10.15544/mts.2015.17
2015. Vol. 37. No. 2: 189–200.
REGIONŲ TRANSFORMACIJOS Į SUMANIUOSIUS KONCEPTUALUS MODELIS
Rimantas Dapkus¹, Aušra Ona Kuleševičiūtė²
¹ Doc. dr. Aleksandro Stulginskio universitetas. Universiteto g. 10, Akademija, Kauno r. 53361, Lietuva. El. paštas Rimantas.Dapkus@gmail.com
² Kauno technologijos universitetas. El. paštas ausra.kuleseviciute@gmail.com
Įteikta 2015 05 10; priimta1 2015 06 10
Straipsnyje nagrinėjama atsiliekančių regionų transformacijos į sumaniuosius regionus problematika atsižvelgiant į konkretaus regiono charakteristikas bei potencialią tarpusavio sąveiką.
Tikslas – parengti konceptualųjį modelį, paremtą vietove grindžiamos strategijos charakteristikomis, skirtą regioninio unikalumo indentifikavimui ir potencialaus konkurencinio pranašumo stiprinimui. Tokio modelio sukūrimas paremtas išsamia informacijos apie regioninį vystymąsi, inovacijų realizavimą, strateginį planavimą ir viešąjį valdymą analize, teoriniu konceptualizavimu ir sinteze. Sukurtą konceptualų modelį galima taikyti atsiliekančių regionų transformacijos į sumaniuosius strateginiam planavimui ir moderniam viešajam valdymui.
Pristatomas ir pagrindžiamas parengtas konceptualus modelis nagrinėjant jo elementų reikšmę atsiliekančiųjų regionų vystymui(si). Aptariama regionų virsmo į sumaniuosius mokslo ir inovatyvių veiksnių visuma bei aplinkos ir valdymo elementai. Rezultatai pritaikomi regionų vystymo(si) strategijos kūrimui, kurie sustiprintų regionų konkurencingumą bei skatintų tvarią, subalansuotą ir darnią jų plėtrą.
Raktiniai žodžiai: atsiliekantys regionai, regioninė plėtra, regioninis konkurencingumas, strateginis valdymas, sumanūs regionai, vietove grindžiama strategija, viešasis valdymas.
JEL kodai: R11, R58, O11, O38, P21, P25.
1. Įvadas
Globalizacijos kontekste vis labiau intensyvėja regionų konkurencinių pranašumų stiprinimo galimybių paieška. Nenuostabu, kad šiame kontekste vis stipresnes pozicijas užima sumanumo koncepcijos vystymo ir praktinio panaudojimo reikšmė. Pastaroji koncepcija itin aktyviai plėtojama kalbant apie sumanius miestus, bendruomenę, ekonomiką, politiką, vyriausybę ir valdymą bei kitas sritis, neužmirštant ir sumanių regionų (Sáez-Martín, 2014; Iacobucci, 2014; Wolnicki, 2009; OECD report, 2013). Nors sumanumas sietinas su mokslo pažanga ir žiniomis grindžiamu valdymu, inovatyvumu, lankstumu, įtraukumu bei kitomis su konkurencingumu sietinomis charakteristikomis, remiantis A. S. Akopov ir G. L.
Beklaryan (2014) galima pastebėti, kad būtent didelis skaičius sudėtingų tiesioginių ir grįžtamųjų ryšių tarp skirtingų regiono charakteristikų ir lemia sumanaus regiono koncepcijos apibrėžimo sudėtingumą ir valdymo komplikuotumą.
1 Copyright © 2015 The Authors. Published by Aleksandras Stulginskis University, Lithuanian Institute of Agrarian Economics. This is an open–access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution–Non Commercial 4.0 (CC BY–NC 4.0) license, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any me- dium, provided the original author and source are credited. The material cannot be used for commercial purposes.
189
Vertinant įvairias charakteristikas ir matuojant atotrūkį nuo vidutinių šalies ar Pasaulinio lygio rodiklių, išskiriami pagal šiuos požymius atsiliekantys regionai, kurių buvimą galima įvardinti kaip nepilnai išnaudotas galimybes padidinti jų konkurencingumą. Įvardinta problema parodo regioninės politikos spragas ir intervencijos poreikį, siekiant sumažinti skirtumus tarp regionų. Sėkmingas Europos Sąjungos struktūrinių fondų panaudojimas ir tinkamas viešasis valdymas – būtinos prielaidos atsiliekančių regionų vystymą(si) pakreipti pažangos linkme (Štreimikienė, 2014). Visa tai reikalauja iš viešojo valdymo institucijų didesnio dėmesio palankesnių sąlygų šiuose regionuose sukūrimui, stiprinant jų turimus pranašumus. Šiame kontekste išryškėja vietove grindžiamos (angl. place-based) strategijos svarba ir švietimo bei mokslo pažanga, ką pagrįstai galima įvardinti kaip esmines subalansuoto ir darnaus regionų vystymosi sąlygas, taikant pažangius viešojo valdymo metodus ir skatinimo instrumentus.
Tolygus valstybės gerovės augimas turi būti paremtas visos šalies regionų tvariu vystymusi. Taigi, siekiant tvarios, tolygios, subalansuotos ir darnios visos šalies raidos, labai svarbu didesnį dėmesį skirti labiausiai atsiliekančių regionų stiprinimui ir moderniam viešajam valdymui. Tiriama problema – kokie veiksniai lemia regiono vystymosi procesą ir koks viešojo valdymo modelis užtikrintų atsiliekančiųjų regionų transformaciją į sumaniuosius?
Tikslas – parengti atsiliekančių regionų transformacijos į sumaniuosius konceptualųjį modelį.
Tyrimo metodika. Išanalizuoti 1994–2014 metų moksliniai straipsniai bei Europos Sąjungos (ES) ir nacionaliniai ilgalaikės plėtros strateginiai dokumentai.
Siekiant sukurti atsiliekančių regionų transformacijos į sumaniuosius konceptualų modelį, mokslinė ir praktinė (nurodoma metodiniuose nurodymuose ir strateginiuose dokumentuose) informacija buvo struktūrizuojama, grupuojama bei vertinama logikos, įgyvendinimo galimybių, vientisumo ir rezultatų pritaikomumo regionų tvaraus vystymo(si) ir konkurencingumo didinimo požiūriu. Iš atskirų literatūroje pateiktų fragmentų buvo identifikuoti atsiliekančiųjų regionų problemiškumą didinantys ciklai, aptarti įvairūs regionų raidą charakterizuojantys rodikliai ir nustatyti esminę įtaką darantys veiksniai, identifikuotas viešojo valdymo vaidmuo ir poreikis tobulinti strateginio planavimo metodinius instrumentus. Tuo remiantis parengtas atsiliekančiųjų regionų transformacijos į sumaniuosius konceptualus modelis, kurį viešojo valdymo institucijos galėtų panaudoti tobulinant strateginio valdymo procesą ir gerinant ES struktūrinių fondų panaudojimą siekiant tolygios, subalansuotos ir darnios visos šalies raidos ir atsiliekančių regionų spartesnės pažangos.
2. Atsiliekančiųjų ir sumaniųjų regionų sampratų problematika
Mokslininkai ir politikai gana skirtingai vertina „atsiliekančiųjų“ ir
„periferinių“ regionų koncepcijas. Daugelyje mokslinių darbų šios koncepcijos yra klaidingai vartojamos kaip sinonimai, nes nėra aiškiai apibrėžtos šios sąvokos ir tokius regionus apibrėžiančios charakteristikos. S. Mohiuddin (2013) kalbant apie regioninį konkurencingumą, įvardija terminų ,,išsivystęs“ ir ,,atsiliekantis“ aiškinimų
190
įvairovę. Autoriaus teigimu, ekonomikoje šie terminai gali būti naudojami vertinant tokius veiksnius, kaip vienam gyventojui tenkančios realios pajamos, užimtumo galimybės, infrastruktūros ir paslaugų išvystymas. Taip pat galimas šių terminų aiškinimas, kaip tam tikros srities gyventojų gerovės padidėjimas arba sumažėjimas, sietinas su pagrindiniais ekonomikos sektoriais.
Ne visi periferiniai regionai yra atsiliekantys regionai, o ir regionų buvimas atsiliekančiais, savo ruoštu, dar neatskleidžia jų buvimo atokiau nuo centro (pavyzdžiui, didelių miestų). Svarbu akcentuoti, kad periferinių regionų buvimas yra natūralus reiškinys, kurį negalima vienareikšmiškai įvardinti neigiamu, o tam tikrais aspektai šis reiškinys traktuotinas kaip būtina sąlyga rinkos konkurencijos didinimui.
Vis dėlto atsiliekančiųjų regionų egzistavimas yra nesėkmingos plėtros pasekmė, taigi reikalauja atitinkamų politinių sprendimų. Regiono atsilikimo, daugelyje mokslinių darbuose klaidingai tapatinamo su periferiškumu, matavimui yra parengta nemažai metodikų ir naudojamų rodiklių. Vieni iš jų sietini su regiono atokumu nuo centriniais laikomų regionų, kas iš esmės atspindi tik regiono buvimą periferišku (tačiau nerodo jo buvimo atsiliekančiu), kiti remiasi bendruoju nacionaliniu produktu, tenkančiu vienam gyventojui, ir jo augimo, investicijų apimtimi, namų ūkių pajamų struktūra, gyventojų amžiaus struktūros, migracijos rodikliais, gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dalimi, infrastruktūros išvystymu (Vaishar, 2006). Siekiant identifikuoti atsiliekančius regionus galima pasitelkti ekonominės dinamikos analizę, kuri atspindi tokius regiono veiksnius, kaip mokesčių politika, migracijos politika, socialinės paramos ir sveikatos priežiūros sistemos funkcionavimas ir t. t. Remiantis šia dinamika galima stebėti regionų ir atskirų miestų bei kaimiškųjų vietovių skirtumus (netolygumus), kuriuos atsiliekančiųjų regionų atveju lemia neigiamų ekonominių veiksnių ir socialinių rodiklių dominavimas teigiamųjų atžvilgiu (Akopov, 2014). Vis dėlto subalansuotos ir darnios plėtros kontekste reikalingas išsamesnis (daugiau veiksnių apimantis) regiono būklės vertinimas ir vietove pagrįstas regiono konkurencingumo skatinimas, kuris, šalia švietimo ir mokslo pažangos bei šių laimėjimų perkėlimo į praktinį pritaikomumą inovacijų pavidalu, ir yra esminė regiono tvaraus vystymosi prielaida. Šių veiksnių visuma ir modernus viešasis valdymas tokį regioną leidžia traktuoti kaip sumanųjį.
Remiantis įvairių mokslininkų tyrimais, esminis aspektas, kuriuo turėtų būti paremta sumanaus regiono plėtra, kūrimas ir formavimas, yra svarbiausių regiono išteklių (gamtinių, žmogiškųjų, inovacinių ir kt.) identifikavimas, kurio pagrindinis tikslas efektyviai išnaudoti turimus resursus, apibrėžti regiono unikalumą ir už(si)tikrinti regiono konkurencingumą kitų regionų kontekste (Braga, 2012;
Iacobucci, 2014; Jiří, 2013; Lang, 2014; Varga, 2015). Kitaip tariant, regiono plėtra turėtų būti paremta vietove grindžiama strategija. Vieni autoriai vietove grindžiamą strategiją įvardija kaip bendradarbiavimu pagrįstą priemonę, skirtą kompleksiniam socialinių ir ekonominių problemų sprendimui konkrečioje geografinėje erdvėje (Potschin, 2013). Kiti šią strategiją traktuoja kaip regiono suinteresuotųjų pusių įsitraukimą į regioninių problemų sprendimą pasitelkiant ir maksimaliai išnaudojant regioninius išteklius (Lang, 2014). Svarbu pabrėžti, kad regiono turimi ištekliai yra riboti, taigi šiuo atveju tikslinga kalbėti ir apie aiškų regiono prioritetinių krypčių
191
(tikslų) išskyrimą. Pastarasis veiksnys yra būtinas elementas koncentruojant ir stiprinant regiono išteklius.
Kai kuriuose mokslininkų darbuose regiono sumanumas tapatinamas su naujausių informacinių technologijų naudojimu ir plėtra, tačiau šis tapatinimas yra per siauras ir nepilnai atspindi sumanaus regiono esmę. Platesniame kontekste sumanų regioną galima įvardinti kaip regioną, efektyviai išnaudojantį savo išteklius ir gebėjimus, lanksčiai ir savalaikiai reaguojantį į aplinkos pokyčius, bei sietiną su besimokančios visuomenės ir inovatyvaus viešojo valdymo koncepcijomis. Regiono atsilikimo priežasčių identifikavimas reikalauja išsamios regiono aplinkos analizės:
esamų pranašumų ir jų potencialo įvertinimo, atsižvelgiant į esamas tendencijas ir ateities perspektyvas. Sumanus regionas, kaip ir miestas, grindžiamas prielaida, kad turėdami tinkamą informaciją tinkamu laiku, gyventojai, verslo atstovai ir valdžia galės priimti geresnius sprendimus, kurie paskatintų aukštą pridėtinę vertę generuojančių verslų kūrimąsi regione, padidintų regiono gyventojų gyvenimo kokybę ir užtikrintų bendrą subalansuotą, darnią ir tvarią regiono plėtrą. Nustatyta, kad gauta informacija sumanaus miesto / regiono kūrimuisi turi dvejopą poveikį:
pirma, formuoti gyventojų socialinį elgesį efektyviau ir darniau naudojant resursus (iš apačios į viršų); antra, tai leidžia paslaugų teikėjams (pavyzdžiui, komunalinių paslaugų) ir miesto / regiono valdžiai teikti veiksmingesnes paslaugas (iš viršaus į apačią) (Khansari, 2013).
Atsiliekančiųjų regionų egzistavimas ypač būdingas kaimiškosioms vietovėms.
Sukuriamos neigiamos pasekmės plačiai išnagrinėtos įvairiuose moksliniuose darbuose ir praktinėse studijose (Badu, 2013; Hibbard, 2015), kuriose visuotinai pripažįstama apie efektyvesnį kaimiškųjų regionų vystymosi poreikį. Vis dėlto daugelis atsiliekančiųjų regionų vystymo strategijų iš esmės paremtos viršregioninės intervencijos priemonėmis (dažniausiai tai apima išteklių tarp pirmaujančiųjų ir atsiliekančiųjų regionų perskirstymą ir nukreipta į regionų centrus), kurios neįgalina pasiekti efektyvaus ilgalaikio poveikio, kadangi paprastai remiasi centralizuotu valdymu pilnai neįvertinus konkretaus regiono unikalių charakteristikų ir perspektyviausių veiklos krypčių. Kita problema - dažna orientacija į tuo metu madingas kryptis (pvz. lazeriai, biotechnologijos), kurioms reikalinga infrastruktūra negailint finansinės paramos išteklių pradedama kurti nuo ,,nulio“ tam palankiausiose vietose, t. y. labiau išsivysčiusiose vietovėse (dideliuose miestuose), kuriose yra gausesni reikiami žmogiškieji ištekliai ir mokslo institucijų palaikymas. Taigi, siekiant atsiliekančiųjų (dažniausiai kaimiškųjų) regionų spartesnio vystymosi, būtina orientacija į regiono unikalumo paiešką, atsižvelgiant į išteklių ribotumą bei sumanaus regiono charakteristikų kūrimą, paremtą žiniomis ir lanksčia bei savalaike orientacija į aplinkos pokyčius. Kaip galimas minėtų problemų sprendimas siūlytinas sumanaus regiono kūrimo strategijos integravimas į tradicinę regiono plėtrą, taikant pažangias viešojo valdymo koncepcijas.
3. Modelis
Sumanaus regiono vystymo / kūrimo strategijos paremtos konkretaus regiono socialinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis stiprybėmis, atsižvelgiant į ekologinius ir
192
inovacinius aspektus turi daugiau galimybių tapti sėkmingomis. Kitų regionų imitavimas, siekiant visapusiško ,,stebuklingo augimo“, ne tik sumažina veiklos sėkmės tikimybę, bet ir kuria aktyvią konkurencinę situaciją rinkoje tarp lyderių ir pasekėjų, t. y. atsiranda atsiliekantys ir pirmaujantys regionai. Taigi, atsiliekančiojo regiono transformacija į sumanų regioną turėtų būti paremta unikalių išteklių ir gebėjimų generavimu, grindžiama savitos regiono struktūros (socialinės, politinės, ekologinės ir kt.) ir mokslinių tyrimų baze (McCann, 2014; Clar, 2014), įtraukiant regiono suinteresuotųjų grupes, t. y. vietove grindžiamu požiūriu (strategija).
Vietove grindžiama strategija šiame darbe įvardijama kaip strategija, kuria siekiama subalansuotos regiono plėtros pasitelkiant regiono turimą unikalių charakteristikų (ekonominių, politinių ir kt.) derinį, ir juo paremtą regiono gebėjimų stiprinimą bei konkurencingumo didinimą. Apibendrinant įvairius autorius (Braga, 2012; Iacobucci, 2014; Jiří, 2013; Lang, 2014; Varga, 2015), galima nustatyti potencialias regiono vystymo kryptis siekiant pereiti iš atsiliekančio į pirmaujantį (sumanų) tik įvertinus regiono struktūrines charakteristikas ir įtraukiant į šį procesą suinteresuotųjų grupes. Svarbu akcentuoti, kad ši regiono transformacija yra ilgalaikis procesas, reikalaujantis strateginių sprendimų.
Remiantis atliktais moksliniais tyrimais (Horlings, 2014; Komninos, 2014), dauguma atsiliekančiųjų regionų patenka į uždarus negatyvius raidos ciklus, iš kurių be tikslinės intervencijos sunkiai išsivaduojama (žr. 1 pav.).
1 pav. Atsiliekančiųjų regionų problemiškumą didinantys ciklai
Atsiliekančiųjų regionų konkurencingumo ir tvaraus augimo sėkmė priklauso nuo šių ciklų nutraukimo (kurį galima įvardinti kaip vieną iš pagrindinių subalansuotos regionų plėtros tikslų), pasitelkiant visapusišką darnią plėtrą ir regionines charakteristikas (pvz., kultūrinį identitetą, tvarų gamtos išteklių panaudojimą). Daugeliu atvejų autoriai (Badu, 2013; Hibbard, 2015; Lang, 2014) nagrinėja atskiras konkrečiam regionui būdingas veiksnių grupes ir jų įtaką regiono atsilikimui. Vis dėlto svarbu akcentuoti, kad regioninis atsilikimas yra kompleksinių veiksnių įtakos rezultatas. Bendruoju atveju galima išskirti šešias veiksnių grupes, nuo kurių vystymo(si) priklauso regiono konkurencingumas ir darni plėtra: mokslinė / inovacinė, istorinė / kultūrinė, ekonominė, politinė / teisinė, gamtinė / infrastruktūrinė ir socialinė aplinkos, kuriose be tradicinių regiono charakteristikų, kaip vieni iš esminių sumanaus regiono veiksnių, išskiriami regioninis identitetas,
Žemas regiono konkurencingumas Nepakankama prieiga
prie kapitalo
Maža įmonių ir kvalifikuoto žmogiškojo
kapitalo koncentracija
Žemas inovacijų lygis
Žemas produktyvumas
193
gebėjimas mokytis (,,besimokanti visuomenė“), bendradarbiavimas ir partnerystė (Hibbard, 2015). Pastaraisiais aspektais pagrįstą regiono suinteresuotųjų pusių įsitraukimo į regiono transformacijos iš atsiliekančiojo į sumanųjį vystymosi strategijos kūrimą, galima įvardinti kaip pradinį būtiną sumanios strategijos rengimo etapą.
Ekonominė aplinka, visų pirma, industrinė struktūra (industriniai sektoriai ir ryšių tarp jų išvystymas / klasterizacija) bei inovacijos ir MTEP veiklos leidžia sukurti unikalių regiono pranašumų kompleksą, lemiantį regiono konkurencingumą.
Šiame kontekste regiono industrinė struktūra suprantama kaip regione vykdomų ekonominių veiklų visuma ir jų tarpusavio santykis pagal veiklos apimtis ar paplitimą regione. Ši struktūra atspindi įmonių pasiekimus konkrečiuose sektoriuose, jų turimus specializuotus įgūdžius ir darbo išteklius, gamybos apimtis, kurių kritinė masė leidžia pasiekti masto ekonomiją bei efektyvesnį mokslinių tyrimų ir inovacijų, o taip pat ir esamos regioninės infrastruktūros panaudojimą. Pastarasis aspektas atsiliekančiuose regionuose daugeliu atvejų labai silpnai išvystytas. M. Fritsch ir V. Slavtchev (2008) teigimu, industrinė regioninių veikėjų struktūra, geriausiai atskleidžia regiono prieinamumą prie technologinės, industrinės ir institucinės infrastruktūros. Taigi, kiekvienam regionui svarbu turėti bent minimalią industrinę bazę, kuri leistų pritraukti ir išlaikyti žmogiškąjį ir finansinį kapitalą bei užtikrintų savarankišką ir efektyvų politinių ir administracinių sistemų funkcionavimą. Šių veiklų efektyvumas priklauso nuo regioninių veikėjų bendradarbiavimo intensyvumo ir turimų žinių sklaidos. Taip pat svarbu pabrėžti, kad skirtumai tarp regioninių industrinių sąlygų, formuojančių žinių kūrimą, lemia skirtingus tokios pačios inovacinės veiklos rezultatus įvairiuose regionuose (Giacinto, 2014). Daugelyje regionų, kuriuose dominuoja tradiciniai sektoriai (pavyzdžiui, tekstilės, maisto), vyrauja smulkios ir vidutinės įmonės bei sukuriama aukšta pridėtinė vertė, o inovaciniai procesai, vykstantys tradiciniuose sektoriuose, labiausiai priklausomi nuo regiono aplinkos (pavyzdžiui, geografinės padėties ir mokslo institucijų potencialo).
Pastebima, kad regionai negali užsiimti visomis MTEP veiklomis, visų pirma, dėl išteklių ribotumo. Taigi perspektyviausiose srityse yra reikalinga regionų specializacija. Šiuo atveju tikslinga taikyti ir sumanios specializacijos strategiją.
Remiantis R. Boschma (2013), pagrindinė idėja, kuria grindžiama sumani specializacija, yra ta, kad klaidinga siekti visiems regionams universalios (angl. one- size-fits-all) politikos, ar kurti naujas ekonomines struktūras pradedant nuo „nulio“.
Tikslinga išskirti prioritetines veiklos sritis ir į jas koncentruoti išteklius, o efektyvūs moksliniai tyrimai ir inovacijos iš esmės turėtų būti orientuoti į jau esamas arba kylančias potencialiai efektyviausias ekonomines veiklas. Vis dėlto pastarasis aspektas dar neatskleidžia strategijos ,,sumanumo“. Šia prasme svarbus strategijos pasirinkimas įvertinus sektorių potencialą, dėl įmonių lokalizacijos konkrečiame regione ir įmonių turimų charakteristikų (Kuleševičiūtė, Rybakovas, 2015).
Inovacijos ir MTEP veiklos skirtingai reikšmingos tradiciniams ir pažangiems (pavyzdžiui, farmacijos, biotechnologijų) sektoriams. Taip pat svarbu pabrėžti, kad viename sektoriuje veikiančios įmonės regione gali būti pasiskirsčiusios netolygiai.
Tokiu atveju sumani strategija, orientuota į konkretų sektorių regione, nors ir paremta rinkos, regioninių kompetencijų bei sektoriaus potencialo analize, gali padidinti
194
atskirtį tarp šių atskirų sektorių arba regiono dalių. Tai gali tapti rimta problema, siekiant subalansuoto ir tolygaus regiono augimo.
Šiuo atžvilgiu, remiantis D. Foray ir X. Goenaga (2013) galima išskirti aspektus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, siekiant transformuoti atsiliekančius regionus į sumaniuosius. Visų pirma, būtina atsižvelgti į tai, kad antrepreneriški procesai vyksta skirtingai kiekviename regione: kai kuriose vietovėse procesas gali būti labai akivaizdus dėl didelio novatorių ir antreprenerių tankio (paprastai pagrindiniuose miestuose (angl. core-cities)). Pastaruosiuose regionuose didesnis ir suinteresuotųjų grupių skaičius. Tačiau šis procesas bus sunkesnis regionuose, kuriems būdinga maža populiacija, nedidelis sektorių skaičius ir didelės dominuojančios įmonės. Šiuo atveju glaudūs ryšiai tarp vietinių universitetų ir verslo bei visuomenės ir valdžios yra būtini sumanaus regiono strategijos kūrimui ir įgyvendinimui. Taip pat svarbus rinkos veiksnys ir prieiga prie kapitalo, kuris susijęs ir su regiono absorbciniais gebėjimais.
Politinė ir teisinė aplinka, kaip regioninis veiksnys, yra esminė sąlyga regiono plėtrai, atliekantis katalizatoriaus funkciją (Varro, 2015). Kaip vieni iš pastarosios veiksnių grupės dedamųjų atskirai išskirtini ir administraciniai gebėjimai. Pastarųjų svarba pasireiškia per tinkamą ir efektyvų regiono plėtros strategijos parengimą ir įgyvendinimą, įtraukiant į šį procesą suinteresuotųjų grupes. Regioniniame lygmenyje sumanios atsiliekančiojo regiono plėtros strategijos unikalumas remiasi regioniniais ištekliais ir gebėjimais, kadangi politinės ir rinkos sąlygos daugeliu atvejų gali būti panašios keliuose regionuose, veikiančiuose toje pačioje ekonominėje arba politinėje sistemoje (pavyzdžiui, esančiose tų pačių ekonominių junginių ar organizacijų, kaip Europos Sąjunga, ar Pasaulio prekybos asociacijos, dalimi). Taigi, akivaizdu, kad šie veiksniai nėra esminė prielaida, lemianti sumanų regiono vystymąsi ar buvimą atsiliekančiuoju.
Kadangi kiekvienas regionas pasižymi unikaliu šių prielaidų grupių turinio deriniu, tai lemia kiekvieno regiono išskirtinumą, viršregioniame kontekste.
Sumanaus regiono kontekste viena iš esminių regiono savybių yra absorbciniai gebėjimai. Regiono gebėjimai įsisavinti ir maksimaliai išnaudoti kapitalą (antreprenerišką, socialinį, finansinį), MTEP ir inovacijas, industrinę struktūrą, tiesiogiai lemia regioninį konkurencingumą (Wintjes, 2011). Tokie ištekliai kaip kapitalas, MTEP ir inovacijos pasižymi santykinai dideliu mobilumu ir gali būti nesunkiai perkeliami iš vieno regiono į kitą. Inovacinei veiklai reikalingas bendradarbiavimas ir žinių perdavimas tarp regioninių veikėjų (įmonių, mokslinių tyrimų institutų, valstybinių institutų, visuomenės). Inovacijų diegimas ir modernizacija atsiliekančiuose (dažniausiai kaimiškuosiuose) regionuose vyksta laipsniškai, o taip pat yra mažiau priklausomi nuo MTEP veiklų ir galimų technologinių perversmų. Tačiau labiau išsivysčiusiuose regionuose vyrauja žinioms imlesni sektoriai (pavyzdžiui, chemijos, informacinių technologijų), kurie stipriai susiję su MTEP veiklų išvystymu. Šių sektorių įmonės santykinai didesnės, taip pat pasižymi geriau išvystytu ryšių tinklu.
Kadangi kiekvienas regionas pasižymi unikaliu šių veiksnių elementų išvystymo lygio deriniu, tai lemia kiekvieno regiono išskirtinumą viršregioniame kontekste. Žvelgiant į kitų šalių patirtį regiono vystymo kontekste, galima pastebėti,
195
kad tolygesnio visos šalies augimo skatinimas yra viena iš esminių prielaidų, lemiančių ne trumpalaikį, bet ilgalaikį regiono konkurencingumą. Todėl, siekiant subalansuoto augimo, būtina regiono koordinacija ne tik regioniniu (vietiniu), bet ir nacionaliniu / viršregioniniu lygiu. Taigi, charakteristikos pagal jų veikimo lokaciją gali būti skirstomos į dvi grupes: a) viršregioninius veiksnius; b) regioninius veiksnius.
Viršregioniame lygmenyje pagal kilmės šaltinį išskirtinos dvi didžiausią įtaką darančios veiksnių grupės. Pirmoji grupė yra politiniai veiksniai, visų pirma, sietini su politikos formuotojų strateginiais gebėjimais vystant sumanias regiono strategijas.
Kita vertus, jie taip pat apima ir konkrečias regiono plėtros priemones, įgyvendinamas per regioniniais ištekliais grindžiamą integruotą politiką (pavyzdžiui, inovacijų, klasterių, regioninę ir kt.), dalį funkcijų perkeliant ir į regioninį lygmenį.
Siekiant didesnio šių veiklų efektyvumo, sumanios regiono strategijos viršregioniniu mastu sudaro geresnes sąlygas nukreipiant investicijas ir sudarant sąlygas atsiliekančių regionų vystymuisi. Labai dažnai akcentuojamas valstybės investicijų poreikis į atsiliekančius regionus arba bendrą regioninę plėtrą (Badu, 2013; Hibbard, 2015). Vis dėlto svarbu pažymėti, kad valstybės investicijos ir orientacija į konkrečių regionų vystymąsi sukelia ir neigiamų reiškinių. Nors dažnai teigiama, kad regionų ekonominis ir socialinis augimas lemia valstybės augimą, tačiau tuo pačiu pastebima, kad nėra sukurtų efektyvių mechanizmų, kurie įgalintų remti ir vystyti atsiliekančius regionus ne kitų regionų sąskaita (t. y. netaikant materialiųjų ar nematerialiųjų išteklių srautų perskirstymo).
Sumanaus regiono atveju, regionui reikalingų išorinių investicijų kiekis reikalingas tik iš pradžių, nes pats regiono ,,sumanumas“ jau remiasi savarankišku investicijų pritraukimu, paremtu gebėjimu lanksčiai ir adaptyviai reaguoti į aplinką, racionaliai naudoti turimus išteklius kuriant maksimalią pridėtinę vertę. Pastebima, kad atsiliekančio regiono transformacijai į sumanų regioną yra būtinas prioritetų, grindžiamų pasauliniais iššūkiais ir vietinėmis kompetencijomis, išskyrimas ir valdymas. Taigi labai svarbu identifikuoti vertę kuriančias galimybes, paremtas tarpusavio bendradarbiavimu ir efektyviu turimų išteklių panaudojimu. Remiantis J. Larosse (2013), sumanios strategijos įgyvendinimui reikalingi strateginiai gebėjimai, kylantys iš politinio koordinavimo: strateginė inteligencija, strateginės klasterio platformos, strateginiai tarptautiniai reguliavimai. Šiame kontekste išryškėja ir platesnis valstybės / viršregioninio darinio vaidmuo skatinant sumanų regiono vystymąsi:
• paskatinti verslininkus ir kitas organizacijas įsitraukti į procesą, siekiant atrasti stipriąsias puses ir jas išnaudoti (pavyzdžiui, remiant strategiškai naudingiausias);
• nustatyti ir vertinti konkrečių veiklų skatinimo efektyvumą (nešvaistyti pinigų neveiksmingoms intervencijoms);
• numatyti papildomas investicijas švietimo ir mokslo sritims.
Antroji viršregioniniame lygmenyje esanti sumanaus regiono veiksnių grupė yra rinkos prielaidos, siejamos su paklausos ir pasiūlos veiksniais. Regiono transformacijos iš atsiliekančiojo į sumanųjį regioną strategija privalo būti pasirenkama įvertinus esamas paklausos tendencijas, ypatingą dėmesį skiriant
196
numatomoms paklausos tendencijoms (taip yra todėl, kad sumani strategija privalo būti orientuota į ilgą laikotarpį). Atsiliekantys regionai pasižymi itin ribotais gebėjimais / nepalankiomis prielaidomis bent vienoje iš įvardintų prielaidų grupių, taigi labai svarbus racionalesnis išteklių panaudojimas ir MTEP veiklų rėmimas. Dėl šios priežasties taip pat būtina įvertinti esamas ir potencialiai galimas pasiūlos sąlygas, atsižvelgiant į potencialius konkurentus, jų kiekį ir kitas charakteristikas.
Remiantis aptartais argumentais ir iki šiol taikytomis strateginio planavimo bei viešojo valdymo koncepcijomis, galima pateikti atsiliekančiųjų regionų transformacijos į sumaniuosius konceptualųjį modelį (žr. 2 pav.).
2 pav. Regionų transformacijos į sumaniuosius konceptualusis modelis
Apibendrinat regiono transformacijos iš atsiliekančiųjų į sumanųjį procesą, galima pastebėti, kad strateginių krypčių pasirinkimas reikalauja išsamios situacijos analizės ir rėmimo tiek regioniniu, tiek viršregioniniu lygmenimis. Regioniniais ištekliais grindžiama strategija leidžia sukurti ir stiprinti unikalų kiekvieno regiono socialinį ir ekonominį potencialą efektyviausiai panaudojant turimus išteklius bei užtikrinant tausojantį gamtos turtų ir istorinio-kultūrinio paveldo naudojimą.
Unikalumas savo ruoštu leidžia išvengti galimų konkurentų, arba bent jau sumažinti jų skaičių, o tai sudaro sąlygas regioniniam konkurencingumui viršregioniniame kontekste. Kita vertus, svarbu pabrėžti, jog šis procesas būtų nuolatinis viešojo sektoriaus modernaus valdymo (įtraukiant įvairias suinteresuotąsias puses bei mokslo ir inovacinės veiklos teikiamus pranašumus) uždavinys, tuo užtikrinant regiono lankstumą ir gebėjimą greitai prisitaikyti prie regioninių ir viršregioninių veiksnių pokyčio ir poveikio.
197
4. Išvados
1. Atsiliekančiųjų regionų egzistavimas yra nesubalansuotos bei nedarnios plėtros pasekmė. Jų priešingybė – sumanieji regionai, kurie efektyviai išnaudoja turimus išteklius ir gebėjimus, lanksčiai ir savalaikiai reaguoja į aplinkos pokyčius, siekdami subalansuotos ir darnios plėtros. Vietovės unikalumo identifikavimas ir išskirtinių veiksnių stiprinimas, siekiant konkurencinio pranašumo skatinimo, yra esminis sumanaus regiono vystymo(si) veiksnys.
2. Atsiliekančiųjų regionų transformacija į sumaniuosius turėtų būti paremta unikalių išteklių ir gebėjimų generavimu, grindžiama savitos regiono struktūros ir mokslinių tyrimų baze, įtraukiant regiono suinteresuotųjų grupes, t. y. vietove grindžiamu požiūriu (strateginiu valdymu). Vietove grindžiama strategija – tai strategija, kuria siekiama subalansuotos ir darnios regiono plėtros, pasitelkiant regiono turimą unikalių charakteristikų derinį ir juo paremtą regiono gebėjimų stiprinimą bei konkurencingumo kūrimą, taikant modernaus viešojo valdymo elementus.
3. Pereiti iš atsiliekančiojo regiono į sumanųjį galima įvertinus regiono struktūrines charakteristikas ir įtraukiant į šį procesą suinteresuotųjų grupes bei mokslo pažangos ir inovacijų plėtros veiksnius. Ši regiono transformacija – tai ilgalaikis procesas, reikalaujantis strateginių sprendimų ir modernaus viešojo valdymo. Dėl ribotų išteklių ir absorbcinių gebėjimų regionai negali stiprinti visų kompetencijų ir veiklos sričių, taigi svarbu išskirti strategines sritis ir į jas nukreipti koncentruotas pastangas ir išteklius.
Literatūra
Akopov, A. S., Beklaryan, G. L. (2014). Modelling the Dynamics of the “Smarter Region” //
Computational Intelligence for Financial Engineering & Economics (CIFEr) Conference. London:
203–209.
Badu, E., Owusu‐Manu, D., Edwards, D. J., Adesi, M., Lichtenstein, S. (2013). Rural Infrastructure Development in the Volta Region of Ghana: Barriers and Interventions // Journal of Financial Management of Property and Construction. Vol. 18. No. 2: 142–159.
Boschma, R. (2013) Constructing Regional Advantage and Smart Specialization: Compari- son of Two European Policy Concepts. – http://econ.geo.uu.nl/peeg/peeg1322.pdf [2014 03 13].
Braga, A. A., Hureau, D. M., Papachristo, A. V. (2012). An Ex Post Facto Evaluation Framework for Place-Based Police Interventions // Evaluation Review. Vol. 1. No. 6: 592–626.
Clar, G., Sautter, B. (2014). Research Driven Clusters at the Heart of (Trans-)Regional Learning and Priority-Setting Processes: The Case of a Smart Specialisation Strategy of a German //
Journal of the Knowledge Economy. Vol. 5. No 1: 156–180.
Foray, D., Goenaga, X. (2013). The Goals of Smart Specialisation. Luxembourg: Publica- tions Office of the European Union. – http://ftp.jrc.es/EURdoc/JRC82213.pdf [2015 04 30].
Fritsch, M., Slavtchev, V. (2008). How does Industry Specialization Affect the Efficiency of Regional Innovation Systems? // Jena economic research papers. Vol. 45. No. 1: 87–108
Giacinto, V., Gomellini, M., Micucci, M. (2014). Mapping Local Productivity Advantages in Italy: Industrial Districts, Cities or Both? // Journal of Economic Geography. Vol. 2. No. 1: 365 – 394.
198
Hibbard, M., Senkyr, L., Webb, M. (2015). Multifunctional Rural Regional Development:
Evidence from the John Day Watershed in Oregon // Journal of Planning Education and Research.
Vol. 35. No. 1: 51–62.
Horlings, L. G., Marsden, T. K. (2014). Exploring the ‘New Rural Paradigm’ in Europe:
Eco-economic strategies as a counterforce to the global competitiveness agenda // European Urban and Regional Studies. Vol. 21. No.1: 4–20.
Iacobucci, D. (2014). Developing and Implementing a Smart Specialisation Strategy at Regional Level: Some Open Questions // Italian Journal of Regional Science. Vol. 13. No.1: 107–126.
Jiří, N., Oldřich, H., Petr, Z., Jana, N. (2013). On Some Aspects of Territorial Competitiveness: Smart Specialization in the Zlín 2020 Strategy // Journal of Competitiveness.
Vol. 5. No. 3: 3–13.
Khansari, N., Mostashari, A., Mansouri, M. (2013). Impacting Sustainable Behaviour and Planning in Smart City // International Journal of Sustainable Land Use and Urban Planning.
Vol. 1. No. 2: 46–61.
Komninos, N., Musyck, B., Reid, A. I. (2014). Smart Specialisation Strategies in South Europe during Crisis // European Journal of Innovation Management. Vol. 17. No. 4: 448–471.
Kuleševičiūtė, A. O., Rybakovas, E. (2015). Sumanios Lietuvos regionų specializacijos industrinės prielaidos // Viešoji politika ir administravimas. Vol. 14. No 1: 129–144.
Lang, R., Fink, M., Kibler, E. (2014). Understanding Place-based Entrepreneurship in Rural Central Europe: A Comparative Institutional Analysis // International Small Business Journal.
Vol. 32. No. 2: 204–227.
Larosse, J. (2013). The Discovery of Smart Specialisations. – http://www.reglab.se/smartspec/wp-content/uploads/2012/05/Jan-Larosse-Flanern.pdf [2015 04 30].
McCann, P., Ortega-Argiles, R. (2014). The Role of Smart Specialisation Agenda in a Reformed EU Cohesion Policy // Italian Journal of Regional Science. Vol. 13. No. 1: 15–32.
Mohiuddin, S. (2013). Identification of Backward Regions of Kashmir Valley (India) – A Spatio Temporal Approach // Journal of Geography and Regional Planning. Vol. 6. No. 8: 294 –301.
OECD report. (2013). Innovation-driven Growth in Regions: The Role of Smart Specialisation. – http://www.oecd.org/sti/inno/smart-specialisation.pdf [2015 05 03].
Potschin, M., Haines-Young, R. (2013). Landscapes, Sustainability and the Place-based Analysis of Ecosystem Services // Landscape Ecology. Vol. 28. No. 6: 1053–1065.
Sáez-Martín, A., Haro-de-Rosario, A., Caba-Perez, C. (2014). A Vision of Social Media in the Spanish Smartest Cities // Transforming Government: People, Process and Policy. Vol. 8.
No. 4: 521–544.
Streimikiene, D., Dapkus, R. (2014). The Use of EU Structural Funds for Sustainable De- velopment in Lithuania // International Journal of Social Science and Humanity (IJSSH). Vol. 4.
No. 2: 108–112.
Vaishar, A. (2006). Regional Periphery: What Does It Mean? // Europa XXI. Regional Pe- riphery in Central and Eastern Europe. Vol. 1. No. 1: 7–12.
Varga, A. (2015). Place-based, Spatially Blind, or Both? Challenges in Estimating the Impacts of Modern Development Policies: The Case of the GMR Policy Impact Modeling Approach // International Regional Science Review. Vol. 1. No. 1: 1–26.
Varro, K. (2015). Making (more) Sense of Political-economic Geographies of Continuity and Change: Dialoguing Across Ontological Divides // Progress in Human Geography. Vol. 39.
No. 1: 26–46.
Wintjes, R., Hollanders, H. (2011). Innovation Pathways and Policy Challenges at the Regional level: Smart Specialization – http://www.merit.unu.edu/publications/wppdf/2011/wp2011- 027.pdf [2015 03 13].
Wolnicki, M. (2009). The Post-conservative Orphan: Why the USA Needs an Effective Government // International Journal of Social Economics. Vol. 36. No. 1: 5–22.
199
CONCEPTUAL MODEL FOR THE REGIONS’ TRANSFORMATION TO SMART ONES
Rimantas Dapkus¹, Aušra Ona Kuleševičiūtė²
¹ Aleksandras Stulginskis University, ² Kaunas University of Technology
Received 10 05 2015; accepted 10 06 2015
Summary
The article focus on problems of transforming undeveloped regions to smart ones, while pay attention to specific characteristics of the region and synergy of different characteristics. The aim of the article is to prepare the conceptual model based on the most important characteristics of the place-based strategy. This model can be used to identify unique characteristics of a region and im- prove competitiveness. The proposed conceptual model and argued importance of its elements for sustainable growth of undeveloped regions. Results can be used to prepare an innovative strategy for the regional development, which may strengthen the competitiveness of the region, ensure sus- tainable development and can be as a tool for the modern public governing.
Keywords: undeveloped region, development, place-based strategy, competitiveness, strate- gic management, smart region, public governing.
JEL codes: R11, R58, O11, O38, P21, P25.
200
