STABILITY AND ITS MEASUREMENT
EU Solvency
EU Solvency II
Japan USA Canada Switzerland
Calculated risk exposures revaluation using more than one adverse scenario X (for life insurance) X (under review for solvency purposes) X
Factor based risk measurement X (for non- life insurance) X X X X X Measurement using stochastic model X X(for variable annuities) X X Measurement using scenario testing X X
Confidence level 99,75% (for lifeinsurance); >99,5% (for non-life insurance)
Not defined 99,5% 99% (for life insurance); 99,5% (for under non-life insurance), 98,6% (for flood risk). 95% (for life insurance); 92 - 96% (for different non-life insurance groups). Varies depending upon the time horizon 99%
Time horizon 1 year Not defined 1 year Varies (mostly 1 year)
Varies Varies 1 year
Risk measure Effectively VaR
Not defined VaR VaR Not defined TailVar TailVaR
Source: IAIS (2009), EIOPA (2012)
The solvency capital measurement
It could be said, that all here analysed jurisdictions adopt different solvency capital measurement approaches and accept varying degrees of standardisation. Some regimes recognise institution-specific circumstances within the standardised approach (for example
the “Mortgage Experience Adjustment” and property / casualty underwriting risk components in the US Risk Based Capital (RBC) which adjust the capital requirement based on the
company’s experience relative to the industry’s). The Swiss Solvency Test which is newly introduced in Switzerland is based on standardised approach that is different from the other jurisdictions. Usually all the solvency capital evaluation methods are using standardised formula or risk factors. The Swiss Solvency Test though is based on a prescribed standardised model rather than a standardised formula. That helps to increase this model’s adaptability to
changing risk factors and does not restrict the insurer’s capability to upgrade the solvency
calculation model.
All regimes have different forms and terminology to measure financial stability. In most cases this measurement relates with evaluation of so called prudent solvency capital requirement. Canada defines it in the form of a ratio of capital available to capital required. In general, that corresponds to Solvency I practice used now in EU territory (Linartas, 2003). In Australia, this requirement for non-life insurer is equal in terms of a multiple of the minimal capital requirement (MCR). The target criteria for the evaluation when insurance company is financial stable are not usually specified explicitly.
example, the capital required for life insurance liabilities in Australia requires a full revaluation of actuarial reserves based on prescribed adverse scenarios whereas in Canada, factors are applied on pre-defined measures of exposure. In addition, when comparing these approaches it should be not forgotten that even with the same confidence level applied in calculation, the risk measurement result could vary significantly depending on calculation method applied. For example, in Japan and Switzerland there is the same 99% confidence level used to value life insurance risks, but due to more strict risk calculation method in Switzerland (TailVaR) swiss companies are required to add to capital requirement the average tail claims amount over the set confidentially level.
Solvency II introduces an economic risk-based approach to insurance supervision in the EU and as primary objective sets the protection of policyholders. Having that in mind, we could question though the European Commission and EIOPA (2012) decision to use VaR method for main insurance risk measurement, as this creates regulatory arbitrage with neighbour Swiss market and from more broad view could put EU insurers in less favourable position with their American partners, as the latters will be required to have lesser amount of capital for the same life insurance business.
Financial stability issues related to evaluation of insurance liabilities
The valuation of insurance liabilities is a topic which keeps currently all insurance industry in apprehension. There are two factors that change insurance liabilities evaluation: Solvency II requirements which are supposed to be implemented from 2014 and IFRS 4
“Insurance contracts” phase II requirements (Duverne, 2009) which plan to emphasize the importance of time value in the measurement of insurance liabilities. The important element of this new approach is liabilities discounting using risk-free rate for each currency in which are denominated insurance liabilities.
As Linartas and Baravykas research (2010) shows EU Solvency II requirement to set discount rate for these currencies is difficult to achieve due to impeding small market restrains. For long term liabilities, which are paid out as insurance claims only after 5 or even 30 years, the discount rate should be chosen looking at the bonds with similar maturity. This matching requires checking if the discount rate has the corresponding quality, i.e. it is set in highly liquid market for all bond maturities (IAA, 2009). For such local government bond markets as in Lithuania, which have significant limitation in terms of availability and liquidity for the bonds with long-term maturity, this is nearly impossible to achieve (Linartas and Baravykas, p. 34-37).
This presents significant difficulties for the insurance company willing to establish a coherent interest rate term structure used for insurance liabilities discounting, which could be overcome only if interest rate term structure for such local currencies would be based on euro. The author has analysed the insurance liabilities evaluation practice in Lithuanian insurance market, seeking to identify how the forthcoming change in this sphere will influence the amount of technical provisions and financial stability of the whole insurance market.
The performed research has confirmed that the life insurance companies in Lithuania are more ready to accept this new practice than non-life insurance companies. In particular, according to the investigation, more than 37.27% of life assurance provisions are already valued using prudent discount rate and expected present value notion. The majority of other provisions consists of unit-linked liabilities (59.11%) and are measured on the assets- liabilities matching, i.e. fair value, principle.
Because the life assurance provisions in Lithuania are discounted since 2005 year using discount rate set below 2,6% level, the research confirmed that the foreseen increase in
could decrease insurance liabilities amount from 8% (unit-linked) to 2% (life insurance without participation in profit). Based on the amount of the illiquidity premium risk sub- module in the Solvency II Solvency Capital Requirement (SCR), which corresponds to a reduction of 65% of the illiquidity premium included in the valuation of technical provisions, the introduction of the illiquidity premium in the valuation of technical provisions according to QIS5 data (EIOPA, 2012) could additionally decrease the value of technical provisions by 1%. Due to the tied relationship between provisions amount and SCR calculation, it could represent around 15% of SCR impact to individual insurer.
The foreseen 34 mil LTL down-turn on insurance liabilities amount will decrease the safety margin of life insurance provisions and therefore could destabilize insurer long term financial stability if it will not be hedged by corresponding increase in SCR requirements (Jurkonyte and Girdzijauskas, 2010).
The non-life insurance liabilities measurement will suffer even more changes. The draft IFRS 4 phase II project proposes to use expected present value model for all long-term insurance liabilities, therefore non-life provisions will be also valued by similar principle as life insurance liabilities. Nowadays the significant part of these in Lithuania consists of unearned premiums provision (39.74%) and provision for claims outstanding (57.07%) which historically were valued on cost basis. The majority of non-life insurance provisions in the near future will be valued using stochastic measurement, including all possible claims development scenarios and future insurance premiums cash flows. Neither unearned premiums provision, no provision for claims outstanding is valued according to such principles. The only non-life provisions that are typically build using similar approach is provision for unexpired risk, but this type of liabilities do not play significant role (see Figure 1).
To investigate how these changes will influence insurance companies, the author analysed non-life insurance market in Lithuania and found out that the technical provisions in this market are due to decrease from 37.2% to 9.2 %. The major decrease in provision amount is forecast in credit insurance and insurance for other financial losses. The forecast decrease in most popular car insurance group is also vast and is measured from 23.3% to 15.6% depending of insurance risk.
Figure 1. Non-life insurance liabilities structure
Source: Linartas (2012)
It should be mentioned, that this research did not encompass the residual margin valuation as this margin relates with possible insurance profit at contract inception and could be valued only by insurer itself. Despite that, due to the change in declared position of the International Accounting Standard Board, according to which residual margin after contract
therefore play minor role in the future insurance liabilities measurement.
The author concludes his research by making a conclusion that changes in non-life insurance technical provisions calculation could have one-time 241.2 mil LTL positive impact for insurer capital. Together with the positive impact of change in life insurance liabilities amount this could increase the equity of insurers in Lithuania by 43.17%, but will still not mitigate the huge capital demand related to introduction of new SCR requirements, that could require 2.5-3.0 times increase in insurer’s capital amount.
Conclusions
This research analyses the conception of insurance company’s financial stability and its
measurement. The financial stability measurement in insurance company depends of solvency capital and insurance liabilities valuation. If they are not sufficient, the further
insurer’s financial position evaluation could be pointless.
The Solvency I methodology is still applied in Lithuania, but is not enough efficient and not able to catch some particular insurance activity risks. The solvency capital requirement in some selected countries could be seen as intermediate objective for developing more defined risk-based approach for financial stability measurement purpose.
As technical provisions in insurance play also very important role valuing insurer’s financial stability, the change in their measurement practice could influence to whole financial stability situation in the future. As example, the study concludes that non-life insurance liabilities in Lithuania are usually valued using retrospective and cost based methodology. Therefore these amounts with introduction of Solvency II requirements could decrease from 37.2 % to 9.2 %. Despite that 37.27% of life insurance liabilities are already valued using prospective methodology and discounted to evaluate time value of money, but the introduction of new discounting requirements could still significantly decrease technical provision amount. This study results show that the introduction of new technical provisions evaluation principles could significantly increase one-time capital amount for insurers, but that could not guaranty the long-term financial stability of insurers as the simultaneously increased SCR requirements will press the capital need to much higher amount.
References
Barth, M. M. (2000). A comparison of risk-based capital standards under the expected policyholder deficit and the probability of ruin approaches. Journal of Risk and Insurance
Vol. 67: 397–414
Duverne, D. and Le Doui, J. (2009). IFRS Phase II and Solvency II: Key Issues, Current Debates. Geneva Papers on Risk and Insurance: Issues and Practice, January 2009, Vol. 34, Issue 1, 47-55
EIOPA (2012). Solvency II final L2 advice. Retrieved September 7, 2012 from:
https://eiopa.europa.eu/publications/sii-final-l2-advice/index.html..
IAA (2009). Measurement of Liabilities for Insurance Contracts: Current Estimates and Risk Margins, 2009
IAIS (2009). Issues Paper on Group-Wide Solvency Assessment and Supervision. International Association of Insurance Supervisors. Retrieved September 7, 2012 from www.iaisweb.org/_temp/Issues_paper_on_group_wide_solvency_assessment_and_supervisio n.pdf
Solvency II: Evaluating the Impact of Insurance Companies' Financial Results.
Transformations in Business and Economics, 2010, v.9, iss. 3, 147-57
Linartas, A. (2003). Draudimo įmonių finansinio stabilumo vertinimas. Pinigų studijos 2003 02 05, Nr. 2. Ekonomikos teorija ir praktika, p. 74-82.
Linartas, A. (2012). Draudimo įsipareigojimų apskaitos pokyčiai ir jų įtaka draudiko
kapitalui. Tarptautinės mokslinės konferencijos “Apskaita, auditas, analizė: mokslas inovacijų ir globalizacijos kontekste” mokslo darbai, Vilnius, 2012 kovo 29-30 d.
Linartas, A. and Baravykas R. (2010). Choosing discount rate for the evaluation of insurance liabilities. Intellectual economics, 1(7): p. 30–40
O’Brien, Ch. (2006). Modernizing insurance solvency regulation: Evidence from the UK’, Journal of Insurance Regulation 25: 41–60
Pitselis, G. (2008). An overview on Solvency Supervision, Regulations ad Prediction of Insolvency. Belgian actuarial bulletin. Vol.8, No.1, p.37-53
Wen, M. et al (2008). Estimating the cost of equity for property-liability insurance companies. Journal of Risk and Insurance, 75(1): 101-24
Prof. Dr. Algirdas MIŠKINIS Giedrė ULEVIČIŪTĖ Mykolo Romerio universiteto ECOVIS Miškinis, Kvainauskas ir [email protected] partneriai advokatų kontora
advokato padėjeja
E-mail: [email protected]
Santrauka. Šiuolaikinė demokratija yra neįsivaizduojama be politinių partijų, per kurias gyventojai įgyvendina savo interesus irdalyvauja politiniame šalies gyvenime. Politinių partijų funkcijoms įgyvendinti yra būtinos piniginės lėšos. Praktiškai visose valstybėse, kuriose veikia šiuolaikinė demokratija, kyla skandalai dėl neteisėto politinių partijų finansavimo, todėl šis klausimas yra aktualus ne tik Lietuvoje.
Politinių partijų finansavimo teisinė bazė yra nuolat tobulinama. Šiame straipsnyje analizuojamas dabartinis politinių partijų finansavimo reglamentavimas Lietuvoje, jo problematika bei atitikimas Europos Sąjungos
rekomendacijoms. Literatūroje išskiriamos šios politinių partijų finansavimo rūšys: vidinis, išorinis ir
valstybinis. Straipsnį sudaro įvadas ir trys dalys, iš kurių kiekviena yra skirta vienos politinių partijų finansavimo rūšies analizei. Yra aptariami kiekvienos rūšies privalumai ir trūkumai, analizuojamos galimos grėsmės, Lietuvos teisės aktų nuostatos lyginamos su Europos Sąjungos rekomendacijomis, daromos išvados ir teikiami pasiūlymai.
Raktiniai žodžiai: politinės partijos; politinių partijų vidinis finansavimas, išorinis finansavimas ir valstybinis finansavimas.
Įvadas
Vienas pagrindinių šiandieninės demokratijos elementų yra politinės partijos, kurios gali būti apibrėžiamos kaip grupė piliečių, susijungusių siekiant laimėti rinkimus, užimti valstybines pareigas, formuoti vyriausybę ir nustatyti valstybės politiką. Politinės partijos tiek teorijoje, tiek praktikoje atlieka pagrindinį vaidmenį šiuolaikinėje demokratijoje, sudarydamos gyvybiškai svarbų ryšį tarp valdančių piliečių ir politikų, kuriems laikinai yra patikimas valstybės reikalų tvarkymas (Luther, Muller-Rommel).
Politinės partijos atlieka ne vieną funkciją: dalyvauja vyriausybės formavime, politikos įgyvendinime, atlieka politinį švietimą, skiria savo atstovus į svarbias valstybines pareigas, rengia politines kampanijas ir kt. Šioms funkcijoms įgyvendinti reikalingi finansiniai ištekliai. Čia
atsiranda pagrindinė dilema: kaip užtikrinti, kad politinės partijos turėtų pakankamai lėšų savo funkcijoms vykdyti, bet tuo pačiu išliktų skaidrios ir nepriklausomos?
Problematika, susijusi su politinių partijų finansavimu, yra ta, kad politinės partijos, būdamos valdžioje ir priimdamos sprendimus, ne visada atstovauja už ją balsavusių piliečių interesus, o priima jas parėmusiems fiziniams ar juridiniams asmenims palankius sprendimus. Šioje situacijoje įstatymų leidėjo užduotis būtų tinkamai reglamentuoti politinių partijų finansavimą.
Politinių partijų finansavimo tema yra aktuali praktiškai visose valstybėse, kuriose veikia
šiuolaikinė demokratija. Jungtinės Karalystės Bendruosiuose Rūmuose dar 1908 metais buvo iškelta partijų finansavimo skaidrumo problema, nes politinės partijos neprivalėjo atskleisti savo
finansavimo šaltinių (Ewing, 1987). Politinių partijų finansavimo klausimas nagrinėjamas Jungtinės
Karalystės Oksfordo, Kembridžo universitetų leidiniuose. Jungtinėse Amerikos Valstijose politinių partijų finansavimas analizuojamas per kiekvienus rinkimus, atkreipiant dėmesį į tai, kad
pagrindiniu pinigų šaltiniu išlieka turtingi aukotojai ir korporacijos, kurie partijas finansuoja tikrai
ne vien iš dosnumo. Vokietijoje skandalas kilo 1999 m., kai paaiškėjo, kad buvęs Vokietijos
premjeras Helmutas Kolis (Helmut Kohl) neteisėtai rinko lėšas Krikščionių demokratų partijai tuo
metu, kai užėmė premjero pareigas. Į politinius skandalus dėl partijų finansavimo buvo įsivėlę ir Prancūzijos prezidentai Žakas Širakas (Jacques Chirac) bei Nikolia Sarkozi (Nicolas Sarkozy). „Per
visuomenėspasitikėjimą politiniu procesu“. (Pečkys, 2011).
2004 m. Europos Taryba atkreipė valstybių dėmesį į šį aktualų klausimą ir išleido „Politinių
partijų ir rinkimo kampanijų finansavimo gaires”15
(toliau – Gairės). Gairių tikslas yra išdėstyti
skirtingas politinių partijų finansavimo ir jo kontroliavimo galimybes ir alternatyvas, teisinius principus bei metodus ir suteikti valstybėms galimybę pasirinkti tinkamiausią partijų finansavimo teisinį reglamentavimą.
Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje politinių partijų finansavimo trūkumus dažniausiai
nagrinėja žurnalistai, gilesnės mokslinės šio klausimo analizės trūksta. Ankstesniais metais ši tema
Lietuvoje buvo aktuali dėl kylančių skandalų, susijusių su neteisėtu politinių partijų finansavimu ar
korupcija. Šiuo metu temos aktualumą lemia ir tai, kad pagrindinis politinių partijų finansavimo šaltinis yra valstybės biudžeto dotacijos, t.y. mokesčių mokėtojų pinigai. Ypač šiuo sunkiu ekonomiškai laikotarpiu galimas gyventojų nepasitenkinimas, jei lėšos partijoms skirstomos
neteisingai.
Didesnis dėmesys politinių partijų finansavimo analizei leistų efektyviau tobulinti Lietuvoje galiojantį reglamentavimą, tačiau mokslinių darbų šiuo klausimu nėra daug. Galima būtų paminėti Vidą Pečkį, kuris 2011 m. savo straipsnyje „Politinių partijų finansavimas: aktualijos ir problemos“ nagrinėja politinių partijų finansavimą iš šalies biudžeto. Taip pat Eleną Masnevaitę, kuri yra
parašius keletą straipsnių šia tema ir 2010 m. apsigynusi daktaro disertaciją tema „Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo teisinis reguliavimas Lietuvoje“.
Lietuvoje politinių partijų finansavimą reglamentuoja 2004 m. Lietuvos Respublikos Seimas priimtas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą (toliau – PPPKFFKĮ). PPPKFFKĮ 1 straipsnis apibrėžia jo tikslą: užtikrinti politinių kampanijų
demokratiškumą, politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo teisėtumą, skaidrumą ir viešumą, reglamentuoti politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo tvarką ir finansavimo kontrolę16. Įstatymo tikslas nuo pirmosios redakcijos išliko nepakitęs, o politinių partijų
finansavimo tvarka buvo nuolat tobulinama. 2010 metais PPPKFFKĮ buvo išdėstytas nauja
redakcija, taip pat svarbūs partijų finansavimo reglamentavimo pakeitimai buvo priimti 2011
metais.
Straipsnio tikslas yra išanalizuoti dabartinę Lietuvos politinių partijų finansavimo tvarką,
atskleidžiant jos trūkumus ir privalumus bei remiantis Gairių nuostatomis, nustatyti, kiek
PPPKFFKĮ ir jo naujausi pakeitimai atitinka Europos Tarybos rekomendacijas.
Straipsnio uždaviniai:
išnagrinėti dabartinį Lietuvos politinių partijų finansavimo reglamentavimą ir jo atitikimą Gairėms;
išanalizuoti PPPKFFKĮ nustatytus politinių partijų finansavimo šaltinius, grėsmes, kurias jie kelia ar galėtų kelti, įvertinti jų reglementavimą PPPKFFKĮ;
nustatyti, ar PPPKFFKĮ nuostatos užtikrina politinių partijų nepriklausomumą ir jų
finansavimo skaidrumą;
išsiaiškinti, ar dabartinis reglamentavimas užtikrina vienodas galimybes visoms
partijoms veikti.
Tyrimo objektas yra dabartinis Lietuvos politinių partijų finansavimo reglamentavimas.
Literatūroje galima rasti skirtingą politinių partijų finansavimo šaltinių klasifikaciją. Šiame straipsnyje remiamasi Robbert Williams siūlomu politinių partijų finansavimo šaltinių skirstymu į tris grupes: vidinis, išorinis ir valstybinis finansavimas17. Lietuvos politinių partijų finansavimo šaltiniai yra nustatyti PPPKFFKĮ 7 straipsnio 3 ir 8 dalyse. Toliau jie bus nagrinėjami
15
Ingrid van Biezen Financing political parties and election campaigns – guidelines. Žiūrėta 2012 m. rugpjūčio 20 d.
Prieiga per internetą:
http://www.coe.int/t/dghl/monitoring/greco/evaluations/round3/Financing_Political_Parties_en.pdf
16PPPKFFKĮ
1 str.
17
Williams R. Aspects of Party Finance and Political Corruption. Žiūrėta 2012 m. rugpjūčio 20 d. Prieiga per internetą: https://www.palgrave.com/pdfs/0333739868.pdf
vidinis partijų finansavimas, antra dalis yra skirta išorinio partijų finansavimo analizei, detaliai
aptariant jo problematiką ir galimas grėsmes, trečioje dalyje yra išsamiai analizuojamas valstybinis partijų finansavimas, kurio reglametavimas Lietuvoje radikaliai buvo pakeistas 2011 metų pabaigoje ir sulaukė daugprieštaringų vertinimų.
Straipsnyje autoriai naudoja pagrindinius teisinės analizės metodus: teisėtyros, lyginamosios teisėtyros, lingvistinį, analizės, apibendrinimo, sisteminės ir dokumentų analizės.
Vidinis finansavimas
Tai mažiausiai komplikuota politinių partijų finansavimo rūšis. Prie tokių šaltinių yra priskiriama: nario mokestis, pajamos, gaunamos iš partijai priklausančio turto ar partijos veiklos,
tokios kaip publikacijos, leidyba.
Lietuvos politinių partijų vidiniai finansavimo šaltiniai yra politinės partijos nario
mokesčiai; lėšos, gaunamos iš politinės partijos veiklos ir palūkanos už banko sąskaitoje esančias lėšas18
.
Nario mokesčių dydžio nustatymo, mokėjimo ir naudojimo tvarka reglamentuojama
politinės partijos įstatuose. Šiomokesčio surinkimas yra skaidriausias šaltinis –visada aišku, kas ir
kiek sumokėjo partijai, kokie mokančio asmens interesai ir nekyla galimos išorinės įtakos grėsmė. Tačiau kokia bebūtų nustatyta nario mokesčio mokėjimo tvarka, akivaizdu, kad tokių sumų išlaikyti