Investuotojo sprendimo priėmimas priklauso nuo jo racionalumo bei rizikos toleravimo lygio. Tradicinės finansų teorijos teigia, kad inves- tuotojai sprendimus priima racionaliai. Tversky (2000) siūlo tris sprendi- mo priėmimo prielaidas:
1. Turto integracija. Individualūs investuotojai linkę rinktis rizikin- gas perspektyvas su jau turimu turtu. Kitaip tariant, investuotojas nori investuoti į kitą turtą Y, atsisakydamas kažkokio turimo turto X, pasilikdamas turimą turtą W tik tuo atveju, jeigu W + Y, tikėti- na, bus naudingesnis nei W + X.
2. Rizikos baimė. Rizikos vengiantis investuotojas yra tas, kuris rink- damasis iš dviejų artimo rizikingumo ir identiška tikėtina grąža investicijų, pasirinks mažiau rizikingą variantą. Žmonės visada nori tikro rezultato, o ne rizikingos perspektyvos.
3. Racionalūs lūkesčiai. Investuotojai turi būti nuoseklūs, tikslūs, ne- šališki analitikai. Visi lūkesčiai turi racionaliai atitikti prieinamą informaciją.
Kadangi investuotojai laikomi racionaliais ir yra nelinkę rizikuoti, pagal klasikinę sprendimo priėmimo teoriją, tokie investuotojai turėtų susidaryti tokį portfelį, kad kuo labiau susimažintų riziką. Toks portfe- lis vadinamas optimaliu arba efektyviu. Tikrovėje taip nėra. Klasikinė sprendimų teorija kalba apie rinkų efektyvumą ir žmones, priimančius racionalius sprendimus, maksimizuojančius pelnus. Daroma prielaida, kad rinka efektyvi ir niekas negali išlošti iš rinkos pokyčių. Šiai teorijai ir jos prielaidoms prieštarauja elgsenos teorijos, kurios teigia, kad rinka yra neefektyvi ir investuotojai nėra racionalūs (Chandra, 2010).
Tačiau investuotojo elgsena grindžiamos teorijos teigia, jog sprendi- mą lemia emocijos bei investuotojo psichologija. Skirtingai nei tradicinės finansų teorijos, naujausios teorijos pažymi, kad sprendimų priėmimas nėra lydimas ilgų apsvarstymų ir būna gana prieštaringas. Kitaip tariant, investuotojai nebūna visiškai racionalūs priimdami sprendimus. Tversky (2000) pavartojo „riboto racionalumo“ sąvoką – investuotojas turi su- prasti psichologinius ir emocinius veiksnius ir stengtis jų išvengti priim- damas sprendimą.
Anot Chandra (2010), sprendimų priėmimas vertybinių popierių valdyme yra sudėtingas procesas, kurio metu analizuojami įvairūs veiks- niai. Sprendimo priėmimą gali paveikti asmeniniai ištekliai ir techniniai veiksniai. Individualių investuotojų sprendimų priėmimas dažnai pagrįs- tas asmeninių veiksnių, tokių kaip amžius, išsilavinimas, pajamos, inves- ticijų portfelis ir pan. Tuo pačiu metu sprendimas būna pagrįstas sudėtin- gų finansinių modelių, pagrįstų rizika ir grąža, tokių kaip CAPM. Tačiau sprendimai dar turėtų priklausyti ir nuo esamos situacijos.
Individualus investuotojas susiduria su psichologiniais veiksniais ir dažnai nesugeba laikytis optimalios investavimo strategijos. Svarbus ir rizikos suvokimas bei jos toleravimo lygis. Chandra (2010) skiria keletą rizikos suvokimo rūšių bei rizikos šaltinių.
Portfelio grąžos dispersija yra dažniausias riziką matuojantis matas.
Kita vertus, į bendros rizikos suvokimą įeina neigiami nukrypimai nuo prieš tai nusistatytos vertės. Be dispersijos, rizika dar suvokiama ir kai in- vestuotojo grąža yra mažesnė už minimalią priimtiną grąžą, tas atotrūkis yra rizikos dydis. Kapitalo nuostolis yra daugelio investuotojų suvokiama rizika – pavojus prarasti kapitalą arba portfelio vertės sumažėjimas.
Rizika atsiranda dėl apgailestavimo. Apgailestavimas yra stipri emo- cinė būsena, susijusi su praeities informacija dėl padaryto sprendimo, lėmusio blogą rezultatą. Praeities informacija stipresnė nei alternatyvus sprendimas. Statman (1999) nurodo tokias situacijas, kurios gali sukelti investuotojui apgailestavimą:
- turto pardavimas per anksti, kai po pardavimo turto kaina vis dar auga;
- turto pirkimas per vėlai, kai turto kaina krenta po įsigijimo; - anksčiau turėto turto vertės padidėjimas.
Priešinga būsena apgailestavimui yra pasitenkinimas, kas taip pat padidina riziką.
Rizika pasireiškia ir per grynuosius pinigų srautus. Investuotojui gali prireikti pinigų srautų iš investicijos asmeniniams poreikiams patenkin- ti. Grynųjų pinigų srautas iš investicijos gali būti mažesnis nei įmonės pelningumas, veikiant dividendams, arba mažėjantis palūkanų lygis turi įtakos palūkanoms, gautoms iš investicijų.
Rizika susijusi ir su investavimo tikslo laikotarpiu, kuris gali būti trumpalaikis, vidutinės trukmės arba ilgalaikis. Investuotojas gali ne- pasiekti savo užsibrėžto tikslo per planuotą laikotarpį, nors grąža ir bus teigiama. Investuotojas susiduria ir su veiklos rizika: yra tikimybė, kad pelningos investicijos ateityje nebus vėl sėkmingos.
Pasak Hirschey ir Nofsinger (2008), investuotojai apie portfelį gal- voja kaip apie turto piramidę (angl. pyramid of assets) (žr. 7 pav.). Kiek- vienas piramidės sluoksnis atspindi specifinį investavimo tikslą. Kai investuotojo tikslas atitinka kurį nors piramidės sluoksnį, atlikdamas vidinę apskaitą jis kelia tikslus ir progresuoja. Procesui administruoti in- vestuotojas pasirenka investavimo temas ar turto klases, kas atitiktų jo specifinius tikslus.
Šaltinis: parengta autorės pagal Hirschey ir Nofsinger, 2008 7 pav. investicinio turto piramidė
Pradiniame etape investuotojai linkę į banko indėlių, mažo rizikin- gumo rinkos savitarpio fondų, iždo vekselių, draudimo produktų port- felį. Kai įsitikina investicijų saugumu, pereina į aukštesnį lygį. Į portfelį įtraukia turto auginimo investicijų rūšis, kaip iždo, įmonių obligacijos, obligacijų rinkos indekso fondai, aukšto pajamingumo paprastosios akci- jos ir pan. Toliau eina turto agresyvaus augimo investicijos, kurios apima individualias paprastąsias akcijas, mažos kapitalizacijos indekso fondus, investicinius fondus ir t. t. Kylant piramide aukštyn, investuotojas turėtų būti linkęs prisiimti didesnę riziką, tačiau tuo pat metu ir labiau subren- dęs bei turėti didesnę investavimo patirtį, kad investicija būtų sėkminga. Spekuliacijos etapui priklauso tokie investavimo būdai kaip pirminis vie- šasis pasiūlymas (angl. IPO – Initial Public Offering), įvairios rinkų laiko strategijos, skolintų vertybinių popierių pardavimas (angl. short selling) ir pan. Galiausiai investuotojas pasiekia piramidės viršūnę – didžiausios ri- zikos tašką, kas vadinama „juokingi pinigai“ (angl. funny money), kuriuos sudaro įvairūs lošimai, loterijos (Chandra, 2010).
Autorės nuomone, investuotojui naujokui rinkoje nepatartina pra- dėti investuoti nuo piramidės viršūnės: pageidautina palaipsniui kilti nuo jos pagrindo link viršūnės, rizikos didėjimo linkme.
Investuotojo rizikos toleravimo laipsnis keičiasi bėgant metams su- lig įgyjama investavimo patirtimi. Kiekviena investuotojo gyvavimo ciklo fazė yra svarbi, pasirenkant tinkamą investicijų produktą bei investavi- mo strategiją, atitinkamai nuo poreikių, tikslų ir apribojimų, todėl visą individualų investavimo procesą, investicijų portfelio valdymo eigą in- vestuotojas privalo susiplanuoti iš anksto. Investuotojo gyvavimo ciklas pateiktas 8 paveiksle.
Šaltinis: parengta autorės pagal Chandrа, 2010
8 pav. investuotojo gyvavimo ciklas
Chandra (2010) skiria tris investuotojo gyvavimo ciklo stadijas:
kaupimo (angl. accumulation) etapas. Ankstyvi investavimo metai.
Grynoji vertė yra maža lyginant su įsipareigojimais. Investuotojai linkę prisiimti didelę riziką, siekdami uždirbti didelę grąžą.
konsolidavimo (angl. consolidation) etapas. Darbo karjeros vidurio
ir pabaigos etapas. Investuotojo pajamos dažniausiai viršija jo išlaidas. Investuotojas nori subalansuoti portfelio riziką ir augimą.
išlaidavimo (angl. spending) etapas. Finansinė nepriklausomybė.
Pragyvenimo išlaidas padengia ne uždirbamomis pajamomis, o turto prieaugiu. Dažniausiai jau nebereikia dirbti, kad pragyventum. Investuo- tojas jau nelinkęs rizikuoti ir nori, kad portfelio struktūra generuotų pa- kankamą pajamų augimą, kuris patenkintų asmeninius poreikius.
Grįžtant prie Hirschey ir Nofsinger (2008) turto piramidės, kaupimo etape investuotojas turėtų pradėti savo investavimo veiklą pačiame pra- diniame etape ir investuoti į banko indėlius, mažo rizikingumo rinkos savitarpio fondus, iždo vekselius, draudimo produktus. Konsolidavimo etape investuotojas jau gali kilti piramidės etapais aukštyn ir piramidės viršūnę pasiekti tik išlaidavimo etape.
Kaip jau minėta anksčiau, investuotojo elgsena priklauso nuo tam tikrų jo asmeninių savybių, tokių kaip investavimo patirtis, amžius, turi- mas turtas (Chen ir kt., 2007), todėl laikui bėgant priimami sprendimai gali keistis, nes keičiasi investuotojo asmeninės savybės, t. y. investuotojas įgyja patirties, mokosi iš savo klaidų, bėgant metams, keičiasi investuoto- jo tikslai ir lūkesčiai, keičiasi ir rizikos suvokimo laipsnis.
Anot Aleknevičienės (2004), priklausomai nuo investuotojo priimtų sprendimų vertybinių popierių valdymo proceso metu, vertybinių popie- rių portfelis gali būti trijų tipų: agresyvusis, nuosaikusis arba optimalu- sis bei konservatyvusis arba pasyvusis. Apibendrindama šiame skyriuje analizuotus tyrimus, autorė išskiria pagrindinius subjektyvius veiksnius, nulemiančius agresyvių, nuosaikių ir konservatyvių investuotojų spren- dimus valdant jų vertybinių popierių portfelius (žr. 6 lentelę).
6 lentelė. vertybinių popierių portfelių tipų palyginimas palygini-
mo kriterijai
portfelio tipas
agresyvus nuosaikusis konservatyvus
Rizika ir
pelnas portfelį formuoja rizi-kos nebijantys, azar- tiški investuotojai, ku riems jis atneša di- džiausią pelną
subalansuotas portfe- lis, kurio rizika ir pel- nas yra santykinai ma- žesni nei agresyvaus portfelio
portfelį formuojantys in- vestuotojai vengia rizikos, todėl jo pelningumas yra labai nedidelis
Investuoto-
jo tipas agresyvūs investuotojai labiausiai linkę į psi- chologines klaidas ir daro skubotus spren- dimus, remdamiesi pas ku tine rinkos infor- macija, nepakankamai išanalizavę situacijos
nuosaikūs investuo- tojai, prieš priimdami sprendimą išanalizuo- ja būsimo sprendimo privalumus ir trūku- mus
konservatyvūs investuoto- jai savo sprendimus grin- džia rinkos analize, tačiau vistiek susiduria su emo- cijomis, nes net išanaliza- vę duomenis, bijo priimti sprendimą
Būdingos kognityvi- nės klaidos ir emocijos
per didelis pasitikėji- mas savimi, kontrolės iliuzija, ge rų naujie- nų įtaka, repre zenta- tyvumas, godumas
apskaičiavimas min- tyse, dispozijos efek- tas, kognityvinis diso- nansas
apgailestavimo baimė, pri- sirišimo efektas, minios efek tas.
Šaltinis: parengta autorės
Investuotojas negali pasirinkti būti agresyvus, nuosaikus ar konser- vatyvus, tai priklauso nuo investuotojo prigimties bei asmeninių savybių.
Tipo pasikeitimas gali keistis, keičiantis investavimo patirties dydžiui ir investavimo tikslams atitinkamai pagal besikeičiančias gyvenimo sąlygas.
Apibendrinus nagrinėtus tyrimus pažymėtina, jog sprendimo priė- mimas yra sudėtingas procesas, priklausantis nuo daugybės veiksnių: tu- rimo turto, rizikos toleravimo laipsnio, investavimo tikslo, lūkesčių, am- žiaus, patirties ir net charakterio bruožų. Priimti investiciniai sprendimai ne visada būna racionalūs. Veikiami emocijų ir nuojautų, pasikliaudami stereotipais ir nuotaikomis, investuotojai gali elgtis impulsyviai, o jų pri- imti sprendimai įvairiai veikia finansų rinkas. Viena iš iracionalios in- vestuotojų elgsenos pasireiškimo formų rinkoje – joje besiformuojančios