Konceptuali racionalumo ir iracionalumo analizė pateikta šios knygos pirmuosiuose puslapiuose. Iš racionalumo ir iracionalumo sąvokų yra kildi- namos racionalizmo ir iracionalizmo sąvokos, kurias trumpai aptarsime.
Racionalizmas gnoseologine prasme – tai įsitikinimas, jog vieninte-
lis teisingų žinių šaltinis yra žmogaus protas. Juslinė patirtis reikalinga tik tam, kad būtų galima patikrinti, kaip prote kylančios idėjos atitinka realybę. Priešingas racionalistinei pažinimo koncepcijai manymas – empirizmas. Šios koncepcijos šalininkai yra įsitikinę, jog vienintelis teisingų žinių šaltinis yra juslinė patirtis. Sukurti prietaisai tik praplečia juslių galias ir leidžia tiksliau bei objektyviau įvertinti gaunamą informaciją. Protas šiuo požiūriu yra tik priemonė gautai informacijai apibendrinti (indukcijai) bei analizei (deduk- cijai).
Racionalizmas epistemiologine, t. y. mokslinio pažinimo prasme
– tai, trumpai sakant, yra įsitikinimas, jog tiek proto konstruktai, tiek empi- rinė patirtis turi būti logiškai darni, patenkinti tiesos kaip praktinės naudos kriterijus. Ši racionalizmo koncepcija moksle įgyvendinama naudojantis va- dinamuoju hipotetiniu-dedukciniu metodu, aprėpiančiu ir „grynąjį“ racio- nalizmą, ir „grynąjį“ empirizmą bei proto konstruktų atitikties empirinei
12 patirčiai patikrinimo procedūras, taip pat besiformuojančių teorijų derinimą su jau egzistuojančiomis paradigminėmis pasaulėžiūrinėmis nuostatomis („moksliniu pasaulio vaizdu“).
Pastarasis racionalizmo epistemiologine prasme (tegul ir itin supapras- tintas) apibrėžimas archetipinio binarinio mąstymo pagrindu leidžia iracio-
nalizmą apibrėžti kaip opoziciją racionalizmui.
Šiuo (opoziciniu) požiūriu iracionalizmą turėtume apibrėžti kaip at- sisakymą pažinti tikrovę tiek pasitelkus proto konstruktus, tiek empirine patirtimi, tiek juo labiau mokslinais metodais. Iracionalaus pažinimo sritis šiuo atveju būtų tai, kas yra neprieinama racionaliam mąstymui, kas galbūt iš principo yra už racionalaus pažinimo ribų. Tokią galimą pažinimo sritį numato pati tikrovės (realybės) sąvoka. Nes tikrovė yra tai, kas egzistuoja, ir niekas nepaneigs, kad egzistuoja nuojautos ir sapnai, haliucinacijos ir vadi- namieji mistiniai potyriai. Tikrove, arba realybe, fizikai vadina ir niekį, t. y. juslėms ir prietaisams neprieinamą absoliučią tuštumą, arba fizikinį va-
kuumą, kuriame esant tam tikroms sąlygoms atsiranda materialių dalelių ir
antidalelių poros (apie tikrovės sąvoką moksliniame pažinime žr. plačiau A. Mostepanenkos knygoje Buvimo problema fizikoje ir kosmologijoje241). Pačia plačiąja prasme tikrove reikėtų laikyti ir proto konstruktus (teorijas, hipote- zes), nes ir jie egzistuoja. Tokiu proto konstruktu galima laikyti jau minėtas
superstygas: jų koncepcija yra racionalaus mąstymo rezultatas. Tačiau su- perstygų teorija tam tikra prasme yra ir iracionali, nes joje implikuota mintis,
kad superstygos egzistuoja empiriškai iš principo nestebimuose erdvėlaikio matavimuose. Būtent tai kai kuriuos fizikus šią teoriją verčia aiškinti kaip
iracionalią, mistišką 242.
Šie pavyzdžiai iliustruoja aukščiau išsakytą mintį, jog iracionalizmų
esama įvairių, kad jie įvardijami sunkiai apibrėžiamomis tokiomis dažnai
sinonimiškomis sąvokomis kaip intuicija, kontempliacija, meditacija, misti- ka ir t. t. Minėta ir tai (žr. 1.1. poskyrį), kad pažintiniu požiūriu akivaizdu, jog skirtingos iracionalumo atmainos pasižymi skirtingo laipsnio ir skirtingo
pobūdžio kognityvumu.
241 Мостепаненко, А. М. Проблема существования в физике и космологии. Ленинград:
Издательство Ленинградского университета, 1987.
242 Казаков, Д. И. Суперструны, или за пределами стандартных представлений.
Успехи физических наук. 1980. Т. 150. Вып. 4, c. 561–575.
Iracionalumas ir mokslinio pažinimo ribos
124
Pastaroji mintis, mūsų manymu, yra itin svarbi nagrinėjant konkrečias iracionalizmo atmainas, nes dažniausiai jos visos vertinamos vienodai (rei- kėtų pridurti – vienodai neigiamai).
Ne mažiau svarbu turėtų būti suvokti ir iracionalizmo sklaidą konkre- čiuose pavidaluose, nes čia gana dažnai viskas suplakama į vieną, sąvokos menkai diferencijuojamos, o kartais vartojamos net sinonimiškai.
Žemiau mūsų teikiami sąvokų apibrėžimai ir paaiškinimai jokiu būdu negali pretenduoti į „paradigminį statusą“. Nors žemiau teikiamas sąvokų interpretacijas mes stengsimės pagrįsti, bet rimtam pagrindimui reikėtų iš- samios studijos. Todėl mūsų teikiami sąvokų, terminų aiškinimai gali būti nepakankami ar net ginčytini. Vis dėlto turime vilties, kad šie aiškinimai padės geriau susigaudyti sudėtingoje iracionalizmui priskiriamų sričių aibė- je. Tikimės, kad jei mūsų teikiama sąvokų ir terminų sistema nebus tobula, tai bent skatins tokią sistemą sukurti ateityje.
Iracionalizme nesunku pastebėti du aspektus: kognityvinį ir tiesioginių patirčių („empirinį“).
Pirmasis aspektas, mūsų požiūriu, reiškiasi misticizmu, antrasis – mis-
tika.
Tokį sąvokų misticizmas ir mistika skyrimą galima ginčyti, nes jos ir literatūroje, ir verbaliniame diskurse dažnai vartojamos sinonimiškai. Bet įvairiems iracionalizmo aspektams skirtos literatūros24 analizė leidžia daryti išvadą, kad šias dvi sąvokas tapatinti vargu ar galima.
Nepaisant gana paprastos mistikos etimologinės prasmės (gr. mystikos – paslaptingas, neišaiškinamas), nepaisant jos tradicinio interpretavimo kaip
tikėjimo, jog visi realaus pasaulio reiškiniai turi paslaptingą juslėmis nefik-
suojamą ir protu nepaaiškinamą antgamtėje esantį šaltinį, mistikos (misti- cizmo) sklaida ir raiška yra palyginti sudėtinga. Diskutuojama net dėl to, ar mistika (misticizmas) kaip pirmapradis religinis reiškinys, per kurį tiesio- giai, intuityviai išgyvenamas Dievas, yra tik Vakarų krikščioniškos kultūros
243 Pvz.: Campbell, J. Myths to live by. New York, Toronto, London, Sydney, Auc- land: Bantam Books, 1973; Weber, M. Religijos sociologija. Vilnius: Pradai, 2000; Касавин, И.Т. Размышления о магии ее прироле и судьбе. Магический кристал. Магия глазами ученных и чародеев. Москва: Республика, 1994, c. 6–27; Пахомов,
С. В. Аспекты эзотеризма. Метафизические исследования. Вып. 8. Религия. Санкт-
125 reiškinys, ar jis priskirtinas ir Rytų filosofinėms-religinėms sistemoms244. Tokia klausimo formuluotė iš pirmo žvilgsnio atrodo esanti paradoksali, nes Vakarų žmogui pati Rytų kultūra – paslaptinga, iracionali, magiška. Bet klausti dera jau vien todėl, kad Rytų kultūrose nėra net mistikos sąvokos – ji kilo tik racionaliu mąstymu garsėjusioje senovės graikų kultūroje. Bendrai sutariama tik dėl to, kad mistika (misticizmas) implikuota bet kuriame re- liginiame tikėjime. Tačiau mistikos (misticizmo) santykis su krikščioniška religija ir mokslu, kaip ir pačios religijos santykis su mokslu, esąs problema- tiškas. Nagrinėdamas religinio proto reiškinį modernybės ir postmodernybės akivaizdoje, K. Wuchterlis prieina prie išvados, kad šiuo metu yra visuotinai paplitę du tradiciniai ir vienas specifinis tų santykių vertinimai: a) mistika
esanti tik šalutinis religijos kelias; b) mistika esanti mokslinio mąstymo klystke- lis; c) mokslo niekintojai yra pikčiausi religijos (ir misticizmo) priešai245.
Pirmąjį požiūrį palaiko nemaža katalikų teologų. Bene geriausiai šį po-
žiūrį išsakė vienas iš žymiausių dabarties katalikų teologų kardinolas Josep- has Ratzingeris (tapęs popiežiumi Benediktu XVI). Nagrinėdamas krikščio- nišką „prisikėlimo su kūnu“ iš mirusiųjų dogmą proto akimis ir teigdamas, kad „mirusiųjų prisikėlimas“ iki šiol tebėra „mąstymo skandalas“246, Ratzin- geris siūlo šią (kaip ir kitas) religinę dogmą priimti krikščionišku tikėjimu. Bet krikščioniškas tikėjimas – tai tikėjimas tik Dievą ir nieką kitą. „Tikėjimo
numitinimu pasirūpinta iš anksto: viskas, kas yra kosmologiška, antropo-
logiška, spekuliatyvu, psichologiška, chronologiška, atmetama...“ – teigia Ratzingeris247 (išskirta – mūsų). Tikėjimo numitinimą iš anksto pirmiausia reikėtų suprasti kaip jau pirmaisiais krikščionybės formavimosi šimtmečiais prasidėjusią kovą su neoplatoniškomis ir ypač gnostinėmis erezijomis, ku- riose buvo ryškių misticizmo (mistikos) ir net magijos elementų. Religijoje ir misticizme implikuota „anapusybės“ (transcendencijos) samprata jas su- artina, bet „grynoji“ mistika, kaip minėta, pripažįstama tik kaip „šalutinis religijos kelias“. Be to, tokia misticizmo apraiška kaip okultizmas ir su juo susijusi magija ne tik kad nelaikoma „šalutiniu religijos keliu“, bet smerkia- ma kaip paklydimas.
244 Beresnevičius, G. Religijotyros įvadas. Vilnius: Aidas, 1997, p. 230–234. 245 Wuchterl, K. Religinis protas. Analizė ir kritika. Vilnius: Taura, 1994, p. 26. 246 Ratzinger, J. Eschatologija. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996, p. 153. 247 Ten pat, p. 112–113.
Iracionalumas ir mokslinio pažinimo ribos
126
Antrojo labai paplitusio požiūrio šalininkai yra dauguma mokslininkų
(ypač – scientistinių pažiūrų) ir „blaiviai mąstančių“ žmonių. Jie įsitikinę, kad mistika yra ne tik mokslinio mąstymo klystkelis, bet ir mokslinio mąs- tymo priešas.
Pagaliau trečiojo specifinio požiūrio šalininkai – kai kurie neotomistinių pažiūrų teologai ir (nors tai paradoksalu) modernaus („mokslinio“) misticiz- mo atstovai bei okultistai. Jų pažiūras trumpai aptarsime okultizmo sąvokos kontekste.
Pirmasis požiūris iš tiesų sietinas su mistika, o antrame teiginyje (mistika
esanti mokslinio mąstymo klystkelis), mūsų požiūriu, glūdi nesusipratimas, susijęs su mistikos ir misticizmo sąvokų vartojimu.
Jau minėjome, kad šios sąvokos dažnai vartojamos sinonimiškai. Ir iš tiesų jos nusako panašius dalykus. Bet esama ir tam tikrų reikšmingų skirtu- mų, apie kuriuos verta žinoti.
1991 m. išleistame Religijotyros žodyne teikiami šie mistikos ir misticiz- mo apibrėžimai: a) mistika – tai religinė praktika, kuria siekiama įėjus į eks- tazės būseną išgyventi susiliejimą su absoliutu, dievybe; taip pat teologinės ir filosofinės doktrinos, pateisinančios, įprasminančios ir reguliuojančios šią
praktiką; b) misticizmas – tai religinės, filosofinės kryptys, pripažįstančios, kad
žmogaus siela gali pažinti (patirti) transcendentinį Absoliutą (Dievą), su juo tiesiogiai (intuicija, apreiškimu) susilieti (susijungti), kad visi pasaulio reiš- kiniai turi paslaptingą, jutimais nefiksuojamą ir protu nepaaiškinamą, taigi antgamtinį aspektą248.
Šiuos teikiamus mistikos ir misticizmo apibūdinimus galima perteikti paprasčiau: misticizmas faktiškai yra ne kas kita, kaip vienokia ar kitokia
mistikos teorija.
Teiktame misticizmo apibrėžime yra akcentuojama religija ir filosofija, bet pasaulėžiūrinės koncepcijos nebūtinai turi būti teoretizuotos, sistemiš- kos. Tai gali būti paprasčiausias tikėjimas, jog egzistuoja gamtinius dalykus veikianti antgamtė. Šiuo požiūriu misticizmą galima apibrėžti kaip pripaži- nimą, jog visko, kas egzistuoja, kilmė yra antgamtinė249. Kita vertus, misti- cizmas gali būti ne vien religinis ir filosofinis, bet ir mokslinis. Misticizme
implikuotas manymas, kad visi pasaulio reiškiniai turi paslaptingą, jutimais
248 Religijotyros žodynas. Vilnius: Mintis, 1991, p. 252.
249 Гуревич, П. С. Возрожден ли мистицизм? Москва: Издательство политической
127 nefiksuojamą ir protu nepaaiškinamą aspektą, kai kuriems mokslininkams yra svarus iššūkis tą teiginį paneigti, parodyti ir įrodyti, jog paslaptingumas yra tariamas. Todėl tų mokslininkų tyrimų objektu tampa mistiniai reiški-
niai. Mokslas operuoja moksliniais faktais, tai yra teoretizuotais empiriniais faktais. Todėl mistikai priskiriamus reiškinius (empirinius faktus) pirmiausia
būtina įprasminti vienokia ar kitokia moksline teorija ar hipoteze. Štai to- kios kuriamos ar sukurtos mokslinės teorijos (greičiau – hipotezės), kurios bando paaiškinti mistinius reiškinius, ir vadintinos moksliniu misticizmu.
Šios sąvokos paradoksalumas akivaizdus: mokslas grindžiamas raciona-
lumu, o misticizme implikuotas transcendencijos pripažinimas suponuoja iracionalumą. Tačiau, kaip minėta, skirtingos iracionalumo atmainos pa-
sižymi skirtingo laipsnio ir skirtingo pobūdžio kognityvumu. Net ir įvai- riose „mokslinio misticizmo“ atmainose regimas skirtingo laipsnio kogni- tyvumas, bet visas jas vienija paradoksali mintis, kad ir iracionalumas gali
būti grindžiamas racionalumu, t. y. protu: mokslo metodologija, moksliniais
metodais. Prie „mokslinio misticizmo“ paprastai priskiriama parapsicholo- gija, jau minėtos ir kitos rusų pansociokosmizmo atmainos, „emergentinis interakcionizmas“, , ‚ekzopsichologija“, K. Pribramo holografinė paradigma ir D. Bohmo holokinetinė paradigma, kai kurios kosmologinės teorijos ir t. t. Scientistinių pažiūrų žmonės šį „mokslinį misticizmą“ laiko esant ne „moksliniu“, o tiesiog misticizmu ar mistika. Tuo stebėtis nevertėtų, nes „mokslinio misticizmo“ tyrimo objektai iki šiol vienareikšmiai priskiriami mistikai. Jų tyrimuose mokslininkai, kaip minėta, neišvengiamai pakliūva į „metafizinio siaubo“ spąstus, ir vaduodamiesi iš jų patenka arba į tarpinės
substancijos, arba į psichofizinio paralelizmo spąstus. Spąstus net ta prasme,
kad abi šios koncepcijos ilgus šimtmečius buvo naudojamos misticizmui pri- skiriamuose okultiniuose, ezoteriniuose mokymuose. Galima suprasti scientis- tinių pažiūrų mokslininkų nusistatymą prieš viską, kas nors kiek primena mistiką ir misticizmą. Bet toks nusistatymas irgi paradoksalus: mokslinio pažinimo galia tikintys scientistai pereina į agnosticizmo (principinio būties nepažinumo) pozicijas. Kai imama kalbėti apie galimybę pažinti mistikai priskiriamus reiškinius, jie tokią galimybę atmeta tardami, kad mokslas tiria realius reiškinius, o ne iracionalius, kurių pažinti iš principo neįmanoma, nes jie yra už mokslinio pažinimo ribų.
Iracionalumas ir mokslinio pažinimo ribos
128
Apibūdinti mistiką vargu ar lengviau nei misticizmą. Darsyk pakartosi- me, kad mistika yra siejama su religine praktika, kuri padeda įėjus į ekstazės būseną išgyventi susiliejimą su absoliutu, dievybe. Darsyk atkreipsime dė- mesį ir į tai, kad ši praktika nebūtinai turi būti religinė, nes religijos sąvoka numato ir tam tikrą teologiją, ir kultą, apeigas, struktūras, ir t. t., tuo tarpu tokios mistinės praktikos kaip šamanizmas ar ekstrasensorinis gydymas, ma- gija ar burtininkavimas, ir pan. su institucionalizuota religija gali būti visiškai nesusijusios, nors tose praktikose ir „kreipiamasi“ į „anapusinę realybę“.
Misticizmo ir mistikos (taip pat jos konkrečių formų) skyrimo proble-
miškumą parodysime remdamiesi bene pirmąja Lietuvoje studija, skirta misticizmo analizei250. Jos autorius Ž. Beliauskas tvirtina, kad „pirmiausia misticizmas yra aktyvus ir praktinis dalykas, o ne teoretizavimas“251 (išskirta mūsų). Bet netrukus jis ima nagrinėti tokias misticizmo koncepcijas (t. y.
teorijas) kaip kabalizmą, neoplatonizmą, neovedantizmą, panteizmą, krikš-
čionišką teologiją ir t. t. Tad viename ir tame pačiame tekste šis autorius
misticizmą vadina ir praktiniu, su teorija nesusijusiu dalyku, ir mistines kon- cepcijas, t. y. teorijas. Griežtai skirdamas maginį „nematomojo pasaulio“ pa-
žinimo būdą nuo mistinio („...vieną jų galima pavadinti magiškuoju būdu, o kitą mistiniu“), autorius vietoje ką tik pavartoto termino mistika ima vartoti
misticizmas („magija nori gauti, misticizmas nori duoti“) 252.
Toks sąvokų mistika ir misticizmas painiojimas yra dažnas ir kelia ne- supratimą bei nesusipratimus. Todėl siūlome jas skirti. Siūlome misticizmo terminą vartoti tik tais atvejais, kai kalbama apie bandymus mistinius reiškinius paaiškinti teoriškai, konceptualiai. O mistiką, mūsų požiūriu, plačiąja prasme reikėtų suprasti ir kaip betarpiškas antgamtės (t. y. mistines) patirtis, ir kaip tų
patirčių siekimo būdus, metodus, t. y. kaip „empirinį iracionalizmą“.
Be to, reikia skirti religines ir mistines patirtis, pagaliau mistinius potyrius ir mistines patirtis25.
Religinės patirtys irgi yra mistinės, bet jose ši patirtis neatsiejama nuo
tikėjimo Dievą, tuo tarpu grynai mistinėse patirtyse nepaprastai intensyvus
250 Žr. plačiau: Поликарпов, В. С. Наука и мистицизм в ХХ веке. Москва: Мысль,
1990, c. 49–97.
251 Beliauskas, Ž. Misticizmas. Kultūra ir religija. Vilnius: Valstybinis leidybos cen- tras, 1995, p. 333–392. Pastaba: dėl didelės studijos apimties toliau nurodysime konkrečius knygos Kultūra ir religija puslapius.
252 Ten pat, p. 355. 25 Ten pat, p. 362–367.
129 dvasinis, fizinis bei psichologinis išgyvenimas ir jo suvokimas yra be turi-
nio.
Mistinių potyrių ir patirties skyrimas yra problematiškesnis vien todėl, kad mistikos raiškos analizei skirti tekstai, dažniausiai parašyti anglų kal- ba, o joje dviejų žodžių potyris ir patirtis nėra, šios abi sąvokos išreiškiamos vienu žodžiu experience. Todėl tai, kas vadinama mistiniu potyriu ar mistine
patirtimi, išreiškiama tuo pačiu terminu mystical experience. Verčiant jį į
lietuvių kalbą skirtumo tarp experience kaip potyrio ir experience kaip patirties dažniausiai neregima. Nors, pasak A. Budriūnaitės, jis yra. Tam, kad jį būtų galima išryškinti, anglų kalba rašantys specialistai ėmė vartoti du iš pirmo žvilgsnio nesusijusius ar bent menkai susijusius teminus: mystical experience ir permanent mystical state. Šis terminas reiškia nuolatinį mistinį būvį, api- mantį ir išgyventą potyrį, ir jo refleksiją, jo įtaką tolimesniam žmogaus gy- venimui, kuriame mistiniai potyriai gali pasikartoti, bet gali ir nepasikartoti. Tuo tarpu terminas mystical experience vartojamas tais atvejais, kai kalbama apie mistinius potyrius, t. y. apie intravertinius trumpus išgyvenimus.
JAV psichologijos „tėvas“ ir vienas iš pragmatizmo filosofijos kūrėjų W. Jamesas iki šiol nepraradusioje aktualumo studijoje Religinių patirčių
įvairovė „tiesiogines antgamtės patirtis“ (mistinius aktus) apibūdina kaip
neverbalizuojamus, t. y. nenusakomus jokiais žodžiais išgyvenimus, kurie trunka labai trumpai ir kurių metu „prabunda intuicija“. Tokių patirčių metu žmogaus valia lieka visiškai neveikli, o mistiniai aktai nepaprastai giliai įstringa žmogaus atmintin ir vertinami kaip itin reikšmingi254. Jameso lai- kų medikai (knyga išleista 1902 m.) mistines ekstazes vertino kaip isterijos priepuolių sukeliamas hipnozės būsenas, o jų turinys susijęs tik su prietarais. Jamesas šį požiūrį komentavo paprastai: gal tai ir tiesa, bet ji visiškai nepa- aiškina ypatingos mistinių potyrių svarbos žmogaus gyvenimui255. „Jeigu šv. Teresės teologija išlaikė laiko išbandymus, tai koks mums skirtumas, ar šv.
254 Čia ir toliau remiamasi: Budriūnaitė, A. Mistinės patirties tyrinėjimo galimybės.
LOGOS. 2008, Nr. 57, p. 104–113; Budriūnaitė, A. Mistinės patirties
tyrinėjimo galimybės (pabaiga). LOGOS. 2009, Nr. 58, p. 63–75.
255 Джеймс, В. Многообразие религиозного опыта. Санкт-Петербург: Анреев и сы-
новья, 1992 [Репринтное издание, Москва, 1910 г.], c. 104. Pastebėsime, kad į lietuvių (žr.: Trimakas, K. Žmogaus aukščiausi skrydžiai. Religinių išgyvenimų
psichologija. Kaunas: Tarpdiecezinė katachetikos komisija, 1996, p. 20–24) ir
rusų kalbas šio darbo pavadinimo angliškas terminas experience verčiamas žodžiu
patirtis, o ne potyris.
Iracionalumas ir mokslinio pažinimo ribos
10
Teresė buvo isterikė, ar ne?“ – retoriškai klausė Jamesas256, tuo savo klau- simu teikdamas ir atsakymą: apie mistinių patirčių reikšmingumą galima spręsti tik iš jų rezultatų257. Mistinių patirčių analizė Jamesui leido padaryti išvadą, kad neregimo realumo jausmas turi milžinišką įtikinamumo jėgą. Tie, kurie tai patyrė, yra įsitikinę, kad mistiniai potyriai yra tiek pat realūs, kaip ir tiesioginis juslinis patyrimas. Dar daugiau, tokiais potyriais pasitikima kur kas labiau nei logika grindžiamais sprendimais258. Be abejo, yra daug žmonų, kurie niekada tokių patirčių neturėjo ir neturės, kurių sąmonėje viską stelbia intelektualumas, materialistinė ar pesimistinė pasaulėžiūra259, ir tokiems mistinių būvių nepatyrusiems žmonės, pasak Jameso, liudijimai apie kitų žmonių mistines patirtis atrodo esą ne tik neautoritetingi, bet ir ginčytini. Kita vertus, mistiniai būviai yra absoliutus autoritetas tiems žmo- nėms, kurie juos patyrė, ir jokia logika, jokia kritika neprivers jų suabejoti tų potyrių realumu260. Laikydamas tiesos kriterijumi naudą, kurią įmano- ma patikrinti praktikoje, Jamesas išanalizavo gausybę literatūros šaltinių ir aptiko, kad praktikoje mistinių potyrių nauda neabejotina. Patyrę mistinius išgyvenimus žmonės dažniausiai iš esmės pasikeičia, pagerėja jų gyvenimo kokybė. Jie ima patirti „gyvenimo skonį“, pajunta džiaugsmą ir ramybę. Nuo akių tarsi nukrinta raištis, ir jie į pasaulį ima žvelgti nekasdieniškai, tarsi prisiliesdami prie visatos paslapčių, ima giliai tikėti, kad viskas pasau- lyje turi prasmę, kad pasaulis nuolat atsinaujina, gražėja ir „galų gale viskas bus bus gerai...“261
W. Jamesas tyrinėjo tik tiesiogines antgamtės patirtis (teisingiau būtų sakyti ir rašyti – potyrius), kurias, pasak Ž. Beliausko, įvairių mistikos tipų klasifikacijoje įprasta vadinti spontaniškomis arba reakcijomis. Bet esama ir
veikiančiųjų mistikų, kurie, siekdami mistinių patirčių, specialiais pratimais
sąmoningai treniruojasi262. Tokius pratimus ar kitus būdus reikia atrasti, sukurti tam tikras metodikas, metodus. Šį antrąjį mistikos aspektą, impli- kuojantį sąmoningą mistinių patirčių siekį, mes ir pavadinome empiriniu
iracionalizmu. Jam, mūsų manymu, priskirtinos ne tik meditacijos, joga ir
kiti psichofiziniai pratimai, bet ir įvairios magijos rūšys.
256 Ten pat, p. 328. 257 Ten pat, p. 31. 258 Ten pat, p. 32. 259 Ten pat, p. 70. 260 Ten pat, p. 169. 261 Ten pat, p. 336. 262 Ten pat, p. 201–202.
11 Ž. Beliauskas tvirtina, kad magija yra akivaizdi misticizmo (reikėtų – mistikos) antitezė, nors jai priskiriamas ir šis pavadinimas bei stilius. Kita vertus, tvirtina autorius, apibendrintai galima teigti, kad visos transcenden- talizmo formos, siekiančios naudos sau, gali būti vadinamos magija26.
Tokiame magijos ir mistikos priešpriešinime, mūsų požiūriu, suplakami
du magijos aspektai – aksiologinis (vertybinis) ir kognityvinis.
Aksiologinį (vertybinį) magijos aspektą bene plačiausiai apžvelgė ir
taikliausiai apibūdino anglų etnologas Georgas Jamesas frazeris. Savo pa- garsėjusiame veikale Auksinė šaka. Magijos ir religijos tyrimai264 jis pateikia gausios empirinės medžiagos ir tam tikrą maginių veiksmų sistemą. Verty-
biniu požiūriu frazeris magiją skirsto į juodają ir baltają. Pirmosios tikslas
– pakenkti, o antrosios – padėti. Bet tiek pirmoji, tiek antroji ne visada duoda pageidaujamų rezultatų, todėl, pasak frazerio, žmogus ėmė ieško- ti kitokių, aukštesnių galių, kurios pranoksta magų galias, ir atsiduoti jų globai. Taip kreipiantis į aukštesnes galias, pasak frazerio, atsirandanti re- ligija. Tarnaujančio religijai šventiko ir mago esminį skirtumą frazeris api- būdina šiais žodžiais: „Šventikas nusilenkia Dievui ir prašo jo malonių, yra paklusnus, myli jį; magas bando priversti Dievą paklusti jam, tarnauti jo interesams.“265 Šis esminis skirtumas tarp giliai religingo žmogaus ir tikinčio antgamtės egzistavimu mago (burtininko, būrėjo, raganautojo ir pan.), kuris savo maginiais veiksmais bando daryti įtaką antgamtei, o per ją ir gamtos, socialiniams reiškiniams, ir paaiškina tą faktą, kad didžiosios religijos į ma- giją žvelgia itin kritiškai, o labai dažnai net priešiškai. Jau minėjome, kad net budizme, kurio kai kuriose tėkmėse maginių elementų daug, pasak M. Weberio, viena iš mirtinų nuodėmių yra laikomas tuščias gyrimasis magi- niais sugebėjimais266.
Šį religijos ir magijos santykį galima paaiškinti ir modernia terminolo- gija. Tai santykis tarp natūros ir kultūros. Ir šiandieną aštriai diskutuojama, ar gali žmogus kištis į natūralius gamtos procesus, o jei gali, tai kiek; kur yra galimos to kišimosi ribos? Ar, tarkime, genų inžinerija, kurios vaisiais jau šiandieną sėkmingai mėgaujamasi, vieną gražią dieną netaps tuo nesuvaldo-
26 Beliauskas, Ž. Misticizmas. Kultūra ir religija. Vilnius: Valstybinis leidybos cen-