Mistikos sąvoka kilo iš graikų kalbos, jos pirmapradė prasmė buvo su- sijusi su slaptomis ceremonijomis – senovės graikų elizijomis ir dionisijomis. Šiais laikais mistiku vadinamas žmogus, kuris tiki, kad už jo suvokimo ribų yra dar ir kitokia, anapusinė realybė. Su mistika siejamos ir tokios sąvokos, kaip ezoterika, okultizmas. Žmonės įprato laikyti mistika viską, kas yra už įprasto suvokimo ribų. Tačiau, mūsų manymu, mistika – tai tiesiog toks pa-
tyrimas, kuris geriausiai apibūdinamas žodžiu „meilė“. Jei žmogus geba patirti
meilę, jis turi ir mistinę patirtį.
Ši išvada peršasi įdėmiai perskaičius visa tai, ką rašė apie mistinius pa- tyrimus žmonės, kuriuos mes laikytume mistikais.
Ir Vakarų mąstytojai bei mistikai Platonas, šv. Paulius, šv. Augusti- nas, šv. Pranciškus, J. eckhartas, J. Bohmė, P. Teilhardas de chardinas, ir Rytų filosofai bei mistikai kalbėjo, rašė, mokė ir dalijosi savo ypatingomis patirtimis, kurių esmė – susiliejimas, tai yra didžiulis vienovės ir harmonijos
jausmas su...
Čia prasideda įvairovė: su Kristumi, su Dao, su Brahmanu, su Budos sąmone ir t. t. Bet susiliejimas, didžiulis vienovės ir harmonijos jausmas, psi- chologine kalba kalbant, yra ne kas kita, kaip meilės apraiškos.
Meilė gali įgyti ir įgyja įvairias formas. Yra meilė tėvams, meilė kitos lyties atstovui, meilė draugui, meilė gimtinei ir tėvynei, meilė pasauliui, meilė Dievui.
1 skyrius. Racionalumas ir iracionalumas: filosofiniai, loginiai ir psichologiniai aspektai 61
Susiliejimas meilėje prasideda tada, kai kūdikio žvilgsnis susijungia su mylinčios motinos žvilgsniu, atsispindi jame ir grįžta atgal. Apsikabinimas šį susiliejimą papildo. Meilės vienovė yra, kai ištirpsta skirtumai tarp aš ir ne
aš. Kitaip nei pažintinio aš ir ne aš skirtumas, kuris, kaip minėta, bet kurio
žmogaus sąmonėje išlieka visą gyvenimą, vienovė meilėje atsinaujina bet ku- riame amžiuje. Ji išreiškiama tokiais žodiniais atitikmenimis: „mes su tavimi – vieno kraujo“, „aš ir tu – tai vienas asmuo“, „tu ir esi mano tėvynė“, „liau- dis ir partija vieningi“ ir t. t. Visais šiais atvejais objektų ir subjektų skirtu- mas ignoruojamas, tarp jų dedamas lygybės ženklas. Tad mistinio patyrimo metu loginis mąstymas užleidžia vietą visai kitokiam mąstymui – paremtam sinteze, analogijomis, atitikmenimis ir metaforomis.
Mylintis žmogus dramatiškai keičia pasaulio regėjimą. Jo suvokimai tampa idealizuoti. Kalbant psichologine kalba, galima pasakyti ir taip: į objektą projektuojamas narciziškas žmogaus „aš idealas“, arba idealioji sa- vastis. Mylima moteris atrodo nuostabi. Į ją žvelgiama praradus kritiniam pažinimui būdingas savybes – ji net nelyginama su kitomis moterimis, ji atrodo esanti nepakartojama ir tokia vienintelė. Loginiai argumentai, išsakomi žodžiais „Pažiūrėk, juk ji negraži, ji tokia pat, kaip ir visos moterys, ji tinginė, ji veidmainė“, neveikia. Lygiai kaip ir įsimylėjusios moters nevei- kia net rimčiausi argumentai, kad jos „išrinktasis“ yra niekam tikęs. Nes tiek vyro, tiek moters mąstymas akivaizdžiai pasikeičia, jis tampa „idealizuotas“. Jis tampa emociškai įkrautas. Patirtis čia ateina ne dėl žodžių, o pauzėse tarp žodžių, iškalbingoje tyloje. Tai yra tokia patirtis, kai išsakyta mintis yra melas, o dao, kurį gali pažinti, nėra tikrasis dao8.
Skiriamasis meilės patyrimo bruožas – ne tik kitokia kalba ir kitokia logika. Sugebėjimas mylėti pakeičia ir žmogaus veiklos kryptingumą. Jei
pažinime žmogus su objektu eksperimentuoja, tai meilėje mylintys žmonės
vienas kitą tik nuolat stebi arba pereina į dialogą „Ar tu mane myli?“
Pažįstantis objektą žmogus irgi užduoda klausimus, bet nežino, kokį atsakymą
gaus. Mokslininkas įlašina į mėgintuvėlį reagento – ir tai yra jo klausimas. Tiriamoji medžiaga sureaguoja – tai jau atsakymas. Atsakymo esmė yra tik tikėtina ar numanoma. Mylintis žmogus užduoda klausimą „Ar tu myli mane?“ ir žino ar bent tiki, kokį atsakymą gaus. Visas atsakymų „repertua- ras“ yra labai menkas: džiaugsmingasis „Žinoma, myliu“ arba siaubingasis „Nemyliu“. Net trečias variantas „Nežinau“ faktiškai reiškia „Nemyliu“.
Iracionalumas ir mokslinio pažinimo ribos
62
Mylinčio žmogaus veiksmai meilės objekto atžvilgiu – ne manipulia- vimas, o susiliejimas, dažnai įgaunantis net netikslingą statinę ar dinaminę fizinę išraišką. Vaikas apkabina motiną. Jaunuolis apkabina merginą. Jogas užima tam tikrą statinę kūno pozą – asaną, atlieka kvėpavimo pratimą ir sutelkia dėmesį. Per ilgą praktiką jis samadhi būsenos susilieja su savo die- vybe84. Tai – statiniai veiksmai, neprimenantys mokslinių manipuliacijų. Šventasis Pranciškus atsigula ant žemės ir atlieka su ja lytinio akto imitaciją. Sufijas sukasi ratu ir susilieja šokdamas su Alachu. Taici praktikoje – lėti judesiai susilieja su energijos ci tekėjimu. Ir tai – ne statiniai, o dinaminiai veiksmai. Pasiūlymas elgtis moksliškai – eksperimentuoti su meilės objektu – mylinčiam žmogui skamba šventvagiškai. Jis ir taip žino, jog mylimas objektas yra nuostabus, tad kokių klausimų dar gali kilti?
Biologas gali mokslo tikslais skrosti gyvūną, bet ar gali jis skrosti savo mylimą šuniuką?
chirurgas operuoja moterį. Bet ar gali jis operuoti aistringai mylimą merginą?
Taigi gebėjimas mylėti – tai gebėjimas susilieti su mylimu objektu. Žmogus, kuris geba žiūrėti į objektą iš šono ir iš viršaus, yra pažinimo būsenos. Kai jis pakeis šį požiūrį į požiūrį „mes sudarome viena“, tai reikš, kad jis pradėjo mylėti. Pagrindinė prielaida, kad tai įvyktų – nesuinteresuo- tas dėmesys.
Kodėl buvo priimta manyti (ir ne be pagrindo), kad tikras mokslininkas neturi pasiduoti emocijoms?
Pirmiausia todėl, kad daugelis žmonių mistines patirtis klaidingai pai-
nioja su fantazijomis ir transo būsenomis, savotiškomis haliucinacijomis ar „įsikalbėjimu“. Iš tiesų mistinės patirtys kyla ne iš fantazijų, o iš kūniškos kilmės pojūčių bei emocijų stebėjimo.
Antra, ne toks jau retas mistinis požiūris į objektą, išsakomas žodžiais
„Jis nuostabus“, prieštarauja analitiniam požiūriui, išsakomam žodžiais: „O koks jis išties yra?“ Kitaip sakant, skirtingai nei į mistinę būseną patekęs žmogus, mokslininkas visad turi išlaikyti tarp savęs ir tiriamo objekto tam tikrą distanciją, kuri jam leistų jį tirti daugmaž bešališkai, objektyviai.
Trečia, gebėjimas mylėti yra gana rizikingas. Kai kurie žmonės
mylėdami jaučiasi nesaugūs. Jie pernelyg bijo savo emocijų, nes bijo pra-
1 skyrius. Racionalumas ir iracionalumas: filosofiniai, loginiai ir psichologiniai aspektai 6
rasti sau patogų požiūrį iš viršaus ir iš šono. Tada kuria ironiškus pseudo- mokslinius paaiškinimus: „Meilė – tai tik hormonai, ir niekas kitas.“ Arba: „Meilė – tai tik iliuzija“, „Visi tik naudos ieško“, „Viskam galima rasti slaptą priežastį“ ir t. t. Deja, tapęs mokslininku toks žmogus gali neigti savo mis- tinius gebėjimus (mūsų teikta prasme) taip stipriai, kad ir į meilę apskritai ima žvelgti priešiškai. Meilė gamtai, meilė žmogui, meilė Dievui jam tampa „kažkokia patologija“, „neįrodomu, nepatikimu“ ir net „pavojingu dalyku“. Jis linkęs net į religinius mistikus žvelgti jei ne priešiškai, tai itin įtariai, o žmogišką meilę aiškinti tik „hormonų audromis“. Beje (ir deja), šio požiūrio laikėsi ir psichoanalizės „tėvas“ S. freude’as...